Savaitės pradžioje kartu su miesto valdžios atstovais apžiūrint namą, kuriame netruks įsikurs socialiai remtini asmenys, prisiminiau piktą klaipėdiečio komentarą, kam esą išvis „jiems“ statomi tokie namai, kai visi kiti turi patys rūpintis savo būstu.

Jau rudenį šiame name turėtų gyventi naujakuriai, tačiau gali būti, kad jame liks laisvų 3 kambarių butų, autorės nuotr.

Kad lietuviai stokoja savo artimui empatijos ir yra pavydūs bei godūs – nieko naujo. Tačiau kodėl daugelis dalykų Lietuvoje, kaip teisingai pastebėjo ir viena namo žvalgytuvėse dalyvavusi atsakinga savivaldybės darbuotoja, yra suvokiami ir traktuojami visai kitaip, nei visame kitame civilizuotame pasaulyje – suprasti sunkiau.

Juk tiek daugelio lietuvių pamėgtoje Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje bei kitose Vakarų šalyse  niekam net nekiltų mintis stebėtis tuo, kad žmonės gyvena municipalitetui priklausančiame būste, jau nekalbant apie tai, kad iš jų būtų tyčiojamasi.

Atvirkščiai – kai kuriose, beje, išsivysčiusiose, šalyse tokiuose būstuose gyvena daugiau nei 50 proc. visų šalies gyventojų. Juos tenkina iš municipaliteto nuomojamas patogus gyvenamasis plotas, už kurį, žinoma, yra mokamas atitinkamas nuomos mokestis. Jį, beje, jei dar yra nežinančiųjų, moka ir lietuviai, o nežinia iš kur iki šiol sklandančios kalbos esą socialiai remtiniems žmonėms butai yra dalijami veltui, yra tik bobučių plepalai.

Tiesa, skirtingai nei Vakarų šalyse, į savivaldybių būstus pas mus gali pretenduoti tik labai mažas pajamas gaunantieji – ir tai yra didžiulė problema. Tokia tvarka ne tik kad neskatina pačių būstų nuomotojų gerinti savo materialinės padėties, saugoti nuomojamo turto, bet tam tikra prasme net didina socialinę atskirtį, juos ilgam pasmerkdama vegetuoti ties skurdo riba. Na ką geresnėje padėtyje dėl to yra ir tos jaunos, dirbančios, vaikus auginančios šeimos, kurioms tokia teisė – nuomotis savivaldybės būstą – nesuteikta, mat jos uždirba „per daug“.

Situacija nedėkinga ir dėl to, kad užtenka būstą išsinuomojusiai šeimai pradėti gauti kiek didesnes pajamas, nei ponų nustatyta, ir ji bemat turi užleisti nuomojamą plotą, nors tų „didelių“ pajamų vos pakanka sudurti galui su galu. Tokia tvarka žmones žlugo moraliai, verčia juos slėpti tikrąsias savo pajamas, o šiam faktui iškilus į viešumą, nepakančiajai visuomenės daliai eilinį kartą suteikiama proga pasityčioti iš „veltėdžių“.

Bet grįžkime į namą Irklų gatvėje. Vaikštant po jį, paaiškėjo, jog gali atsitikti taip, kad jame liks keletas laisvų trijų kambarių butų – mat nuomotis tokį didelį gyvenamąjį plotą daliai nepasiturinčiųjų jau yra per brangu.

Štai tada ir kilo mintis – o jei šiuos butus savivaldybė pasiūlytų išsinuomoti kad ir toms pačioms jaunoms, tačiau ne socialiai remtinoms klaipėdiečių šeimoms, kurios kol kas neturi galimybių įsigyti nuosavo būsto ar tiesiog nenori iki gyvenimo pabaigos tapti žvėriškų bankų paskolų įkaitais? Beje, neseniai teko kalbėtis su tokia šeima, grįžusia iš Anglijos, kur ji 5 metus gyveno būtent municipaliniame bute. Grįžusieji stebėjosi, kad tokia paslauga mūsų šalyje iki šiol vis dar neteikiama.

Tai būtų išties reali, ne „skverneliškai kukuraitiška“ popierinė pagalba jaunoms šeimoms, skatinant jas likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, o šiuo atveju – Klaipėdoje. Nauda būtų ir savivaldai, rinkos kainomis išnuomojus būstus darbščioms jaunoms šeimoms, kurios juos ateity, atsiradus galimybei, galėtų ir įsigyti.

Žinia, savivaldybės klerkų rankos yra surištos dabar egzistuojančių teisės aktų, griežtai reglamentuojančių socialinio būsto nuomą.

Tačiau kas, jei ne valstybės tarnautojai, turi visas galimybes, o gal net ir pareigą inicijuoti įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimus taip, kad jie pirmiausia tarnautų visiems Lietuvos piliečiams, neskirstant jų į gana žeminančiai skambančius socialiai remtinus ir visus kitus. O galbūt net pakaktų ir kokio nors specialaus savivaldybės administracijos direktoriaus potvarkio šiai sustabarėjusiai sistemai išjudinti?

Jei vienokios ar kitokios iniciatyvos šioje srityje išdrįstų imtis Klaipėdos savivaldos atstovai, gal tada uostamiestis iš tiesų galėtų didžiuotis šiuo metu taip plačiai reklamuojamu Mėlynuoju proveržiu, kuriame tarp uosto ir verslo reikalų sunkiai galima įžvelgti tikro, realaus rūpesčio paprastu klaipėdiečiu ženklų…