Svarbu, Veidai

Drožėjo Giedriaus Venckaus rankose medis šypsosi

Livija Grajauskienė

Livija Grajauskiene
2018-04-14


Tiek mūsų kraštas, tiek visa Lietuva turtinga medį prašnekinti mokančių meistrų. Tačiau, kaip pabrėžia ir kolegos drožėjai, ir apie menus rašantys žurnalistai, ir parodų lankytojai ar tiesiog žmonės, kuriems teko matyti Giedriaus Venckaus kūrinius, šio iš Salantų kilusio, o dabar Palangoje kuriančio medžio drožėjo darbų braižas – išskirtinis.

Kiekvienas jo kūrinys pulsuoja ypatinga gyvybe, yra kupini šmaikštumo – nuo lengvos ironijos iki sodraus humoro. Ar tai būtų užgavėnių kaukės, ar itin plastiški skulptūros darbai, ar žaislai, kokių niekas daugiau nedaro. Regis, šio drožėjo rankų kalbinamas pats medis šypsosi…

„Labiausiai džiugina tas jausmas, kai padarau, kai pasižiūriu, ir bežiūrint į jau baigtą darbą tik – „kiūst“ – per širdį kažkas pereina…“ – sako Giedrius Venckus. Livijos Grajauskienės nuotr.
Kaskart matydama Tavo darbus nenustoju stebėtis, kaip Tu sugebi ne tik netradiciniu kampu pamatyti tai, kas yra aplink Tave, bet netgi ir tai, ko aplink nėra, ir kaip sugebi taip netradiciškai viską atspindėti medyje… Iš kur visa tai atėjo? Ir apskritai, kada Tu pirmąkart su medžiu, su drožyba susidūrei?

Kiek save prisimenu, tiek aplink mane buvo medis, kaltai, peiliai, kiti drožybos įrankiai. Senelis – tiesa, jo nepamenu, – buvo stalius, tėvas – tautodailininkas, kurdavęs darbus iš medžio dar tais laikais, kai gyvavo vadinamoji serijinė drožyba. Atveždavo meistrams maišą pusgaminių – pusšimtį velnių, pusšimtį kokių Lašininių ar Kanapinių, – ir varydavo jie vienodus drožinius: galvoti nereikia, improvizacijai vietos mažai. Tačiau tėvas leisdavo su ir paimprovizuoti – dar dabar tų jo improvizacijų išlikę yra. Tai, matyt, visa aplinka mane ir paveikė. Ir, aišku, prigimtis – brolis po truputį taip pat su medžiu krapštosi. Tiesa, ne drožia, bet vieną kitą baldą pats pasigamina.

O ar prisimeni, kada pirmą kartą pats pabandei drožti?

Kur neprisiminsi, prisimenu. Tik paėmiau pirmąkart kaltą – o jie juk aštrūs labai, – ir… moviau tiesiai į ranką. Apsivyniojau, užgijo. Ir dabar ant plaštakos randas tą pirmąjį kartą primena.

Antrą kartą į koją įsivariau. Kiek metų buvo? Nežinau. Gal ne tai svarbu, o tai, kad tokia pradžia manęs neatbaidė.

Norėjau padaryti kažką tokio – prisiskaičiau žurnalų, kaip menininkai su medžiu dirba. Kaip Antanas Mončys jį raito – ir pats užsimaniau kažką tokio abstraktaus išraityti… Matyt, vėlyvesnėje paauglystėje visa tai prasidėjo. Ir ėmiau raityti stuburus, dantis, karolius visokius… Gal kur nors Salantuose pas tėvus dar yra tų pabandymų.

O kada jau rimtai šituo amatu susidomėjai?

Prisimenant tą pirmąjį pabandymą, net nežinau, kas tada išėjo, ką aš ten bandžiau išdrožti. Gal ir nieko. Bet iškart gavau pamoką, kad kaltai – ne juokas: ne pieštukai, ne teptukai. O rimtai į drožybą pradėjau žiūrėti prieš kokius septynerius aštuonerius metus, kai suvokiau, jog jei nori kažką rimtesnio pasakyti, reikia keisti požiūrį į šį savo pomėgį. Daugiau dėmesio jam skirti, prisėsti, pagalvoti, o ne priešokiais, prabėgant pro šalį. Pradėjau galvoti, kad jei aš nepadarysiu taip, kaip noriu, kaip matau, niekas už mane taip nepadarys, jeigu tų minčių, idėjų neperduosiu, jeigu
nepadarysiu, jos ir išeis. Ar jeigu tik užsakymus už pinigus drošiu – tada apskritai ta kūrybinė gysla dings, pasislėps. Kaip požeminio vandens gysla… Kito šanso nebus.

Iš pradžių būdavo: ką čia sugalvot? O dabar yra jau visas maišas sumanymų, tik trauk jas, tik įgyvendink.

Sakai, yra kas „pakiša“ tas idėjas. Ir kas gi? Iš ko tas maišas pildosi?

Gal ir iš sapno kai kas. Iš visų dalykų. Jei paprastai – kai tavo antena, imtuvėlis įjungtas – tai tik ir gaudyk. Gal ir daugiau tų idėjų sklando, gal mano imtuvėlis tik tam tikru diapazonu bangas gaudo – nežinau… Norėtųsi, kad jis galingesnis būtų.

post banner
Kas Tau labiausiai prie dūšios, ko dažniausiai imiesi?

Sunku pasakyt. Kartais ir apgalvoji, ką droši: tarkim, buvo konkursas „Aukso vainikas“. Ten labiau orientuojamasi į tradiciją, tęstinumą. Kodėl gi ne, prašom – ir tradicijos, ir tęstinumo, gal net tam tikro pažaidimo su mistika. Galiu ir taip, tačiau tai tik dalis manęs, ir ta pati – ne pati didžioji. O kartais tiesiog kažkas blyksteli – ir įvardinti to „Kažko“ nėra kaip, tik daryti reikia.

O lino raižiniai? Iš kur siužetai? Iš kur tie patys juose išdrožti tekstai, tarkim, nuo pikto žąsino sprunka mergaitė, ir užrašas: „Katrė neš moilą..“

Čia irgi padirbėta buvo. Siužetai, kaip ir vardai, – iš vaikystės – norisi atkurti kaimą, tokį, kokį prisimenu: su šienu ir šiaudais, su žąsimis ir paršeliais. Pradžia šio susidomėjimo galima laikyti Kretingos dvare prieš porą metų surengtus kursus – dirbtuves, kur bandyta atgaivinti senovinių lino raižinių tradiciją. Dukart buvau ir mokiausi braižyti. Ir dabar braižau – tiek religine tematika: ir šv. Antanas, ir šv. Pranciškus, tiek ir tai, ką aplink matau ar ką prisimenu.

Ne vien tradicija seku, stengiuosi ją aprengti. Nelengva tai, tam tikras iššūkis – juk pieši ant plokštumos: ir matymas
kitoks, ir perteikimas, ir kompozicija. Suprantu, kad grafikai profesionalai gal ir skeptiškai pažiūri į tuos darbus, bet – aš juk ne profesionalas, ką jau čia iš manęs paimsi ar išreikalausi…

Už nugaros niekas nestovi, nepatarinėja, jokių mokytojų – viską pats. Į nieką nepretenduoju, jokių užsakymų nevykdau… Įdomu, labai įdomu su raižiniais. Žiemą labai gerai: atsisėdi, šviesa krenta. Nors viskas man įdomu: ir fotografija ir, plenere pabuvęs, mėginau akvarele kurti, bet…

Bet visa tai jau pereina į plokštumą, o Tavo kūrybos pagrindas – tikra ne „plokščia“ visom prasmėm skulptūra… O čia, man atrodo, jau reikia erdvinio, reikia „tūrinio“ mąstymo.

Norint pajusti daikto tūrį reikia iškart matyti, šito negali išmokti. Pamatai trinką – iškart turi pamatyti tūrį. Tai yra dovana, jeigu ją turi, iškart matai apimtis, iškart „atidengi“ jas.

Kokia kryptimi judėsi toliau?

Aš linkstu dar labiau jungti medžiagas: medį, stiklą, audeklą, gal į bareljefus jungti, daugiau sintezės, daugiau komponuoti ir pažįstamas, ir nepažįstamas medžiagas, įvesti daugiau judesio, kurti labiau mobilią skulptūrą. Norisi įdėti daugiau darbo, nei lig šiol.

Žinot, ilgą laiką man atrodė, jog ką padarau, tik pats ir matau. Ogi ne, žmonės, matantys mano darbus, yra labai pastabūs. Labai… Ir jie pasigenda geros drožybos. Tokios, kuri būtų visapusiškai išbaigta, tokios, kuri būtų ir originali, ir kalbanti, tokios, kad norėtųsi iškart traukti piniginę, kad įsigytum tą darbą, kad jis tavo namuose būtų. Kol kas nesijaučiu iki galo viską išpildantis. Dar negaliu lengvai, laisvai žaisti, nors labai to norisi.

O dabar, šiandien Tavo paties dūšia kuo labiausiai džiaugiasi?

Džiaugiasi, kad galiu judėti. Kad pjuvenos aplinkui eina, kvepia. Džiaugiuosi pačiu drožimu, ta pačia rizika – juk, tiesą sakant, aš nieko nemoku. Jokių mokslų nebaigęs. Džiaugiuosi net tuo, kad nežinau, ar pavyks. Droži – iškart ir mokais, ir baisoka, ir laiko nėra, ir nori kad pavyktų, ir medžio gaila – o kam čia pasakysi…

O labiausiai džiugina tas jausmas, kai padarau, kai pasižiūriu, ir bežiūrint į jau baigtą darbą tik – „kiūst“ – per širdį kažkas pereina…


2018-04-14

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Herkaus Manto g. 36 – 6 kab.
Klaipėda, LT-92233
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt