Viskas teka, viskas keičiasi, pasakyta seniai, bet iki šiol išlieka tiesa. Skirtumas tik tas, jog dabar pasikeitimai pradėjo vykti labai greitai. Dėl to ne visi spėja, o senoliai keikia bet ką, tik ne save.

Vytautas Valevičius: „Jei žmogus nežiūri pirmyn, jei jam neįdomi ateitis, tai jis ir traukia atgal. Natūralu. Tik ar mums pakeliui?”

Štai filosofijos profesorius puola ginti tautinę valstybę ir krikščionybės idealus bei nepastebi, kad net popiežius savo kreipimuose tvirtina nuolatinės raidos būtinybę. Tas būtinumas reikalingas jau vien tam, kad neatsiliktum, netaptum vienišu, kai dauguma bus priekyje. Aišku, numirti galima ir pavieniui, bet gyventi tenka tik draugėje.

Pasikeitimai, kurie dabar vyksta, žiūrint istoriškai yra labai staigūs.

Ankstesniais laikais naujovės rasdavosi po vieną, gal po keletą ir žmonės gana greitai prie jų įprasdavo. O per pastaruosius penkiasdešimt metų technikos raida ėmė „šuoliuoti“. Kas gali prisiminti, kada atsirado internetas ar mobilus telefonas? Veik pusė pasaulio jaunimo negali įsivaizduoti gyvenimo be jų, nors ir su jais yra problemų. Bet tai tik paskiras pavyzdys.

Žymiai didesni pasikeitimai vyksta mūsų bendravisuomeninėje aplinkoje. Keičiasi politinės struktūros: tai, kas buvo stabilu kelis šimtmečius, pradeda byrėti akyse. Vadinamosios politinės partijos keičiamos laikinais dariniais sąjūdžiais ar sąjungomis, kurios ne tik nėra stabilios, bet ir išnyksta padariusios savo darbą.

Baltijos valstybių radimąsi sukėlę dariniai jau yra išnykę, Prancūzijoje rinkimus laimi žmogus, neturintis savo partijos. JAV prezidentu išrenkamas pilietis, kuris kovoja su partiniais senbuviais, Vokietijoje nuolatiniai politiniai priešininkai vėl sudaro valdančiąją koaliciją. Populistai ne tik nenustumiami nuo  politikos, bet tampa valdžia gana daugelyje valstybių.

Daugėja nusivylusių vadinamąja demokratija, kadangi ji neapsaugo nuo vardinamų blogybių.

Bene didžiausia blogybe konservatyviai mąstantys profesoriai pripažįsta moralės pasikeitimus. Po kojomis krenta ankstesnės vertybės. Keičiasi sąžiningumo, ištikimybės, net padorumo bei šeimos sampratos.

Atrodo, kad artinasi pasaulio pabaiga. Kaip ne keista, tame yra dalis tiesos.

Beje, noriu priminti: O laikai, o papročiai! (lot. O tempora, o mores!) sakoma stebintis ar piktinantis konkrečia visuomene, jos įstatymais ar gyvenimo būdu. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Taigi, panašioms problemoms ne vienas tūkstantis metų, ką, beje, net profesionalai pamiršta.

Randasi ir tokių, kurie bando aplamai neigti moralės reikalingumą. Beje, tokių jau ne kartą istorijoje buvo –išnyko…

Galima tik patvirtinti, kad senosios moralės normos nebetinka kai kuriems naujiems reiškiniams. Sena nelabai tinka, o naujesnės dar nėra.

Mums labiau turėtų rūpėti savi reikalai. Po Antro pasaulinio karo mūsų visuomenė gyveno totalitarizmo sąlygomis. Ji labai stipriai reglamentavo žmonių veiklas. O ir įstatymai buvo suformuluoti labai nekonkrečiai. Tai visus sovietinės valstybės gyventojus darė potencialiais nusikaltėliais. Tomis sąlygomis laikytis visų taisyklių buvo neįmanoma. Tai formavo baimės ar tam tikro nerimo atmosferą. Tik nedidelė grupelė buvo prie to prisitaikiusi, ji buvo nomenklatūra. Kiti vienai ar kitaip prieštaravo sistemai. Aktyvūs priešininkai buvo vadinami disidentais. O vienu metu veik visa visuomenė tapo opozicija ir pareikalavo laisvės.

Nomenklatūra greitai prisitaikė ir stojo ton pačion pusėn, todėl turėjome paradoksalią situaciją Lietuvoje – laisvės siekusią visuomenę ir buvusį smaugiančios partijos vadovą, kaip to įsikūnijimą. Keista, bet taip buvo.

Iš to pradėjo formuotis naujoji nomenklatūra: sluoksnis žmonių, kurie sakėsi, kad moka valdyti. Deja, pasaulio kaita, ekonomikos bei politikos krizės atskleidė jų ribotumą ir žmonės pradėjo nuo jų nusisukti.

Todėl mes nuolat balansuojame ant pastovumo ir pasikeitimų svarstyklių: išsaugoti seną švietimo, sveikatos ar socialines susidariusias sistemas ar drąsiai vesti naujadarus? Beje, vieno ir vienareikšmio atsakymo niekas nežino. Ateitis nenuspėjama, nors daroma dabar ir kasdien.

Sunkiausia keistis moralei. Ji susidaro pamažu, todėl įvardijama kaip tradicija. Ji fiksuoja tai, kas naudinga bendruomenei ar net visuomenei, ir yra buvusių patirčių apibendrinimas. Dabar gi randasi jai „nežinomi“ reiškiniai, kurių ji negali vertinti senais lekalais.

Kaip vertinti eutanaziją? Leisti ar drausti „lengvus‘ narkotikus? Ar reikia rūpintis asmens duomenų apsauga, ar galima leisti meluoti, t.y. skleisti melagingas žinias, prisidengiant žodžio laisve? Klausimų daug, o praeityje nėra atsakymų į juos.

Todėl žmonės, turintys mąstymo sugebėjimų arba sugebantys numatyti sprendinių pasėkas, siekia nustatyti tokias bendragyvenimo normas, kurios tiktų ir ateityje, gal ir taptų moralinėmis.

Kad ir kaip patiktų matriarchatas, bet jį keičia feministinis judėjimas ir randasi naujas šeimos supratimas. Kad ir kaip vertintume gyvybę, bet jos pradžios riba vis dar nenustatyta.

Ar galima keisti žmogaus genomą, jei nustatoma galima liga? Ar tai nebus rasizmas ir superžmogaus kūrimas? Ar dirbtinis intelektas turi turėti moralinius apribojimus, ar tai dar ne mūsų problema?

Isteriški riksmai apie nacionalinės valstybės ir senųjų vertybių atmetimą ar net niekinimą tampa aiškūs aprašytoje situacijoje. Jei žmogus nežiūri pirmyn, jei jam neįdomi ateitis, tai jis ir traukia atgal. Natūralu. Tik ar mums pakeliui?

Vytautas Valevičius