Nuomonės

Ar valstybės šimtmetis reiškia atsisveikinimą su jūriniu paveldu?

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2018-04-16


Lietuvai pasitikus nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, Klaipėdoje žadama negailestingai griauti Naujamiestyje, Vitės kvartale esančius unikalius jūrinio kultūros paveldo objektus: Locmanų namą ir tarpukariu veikusią pirmąją Uosto valdybą.

Klaipėdoje miesto savivaldybės administracijai prisidengiant dviračių takų tiesimo planu ir tenkinant kompanijos KLASCO komercinės veiklos poreikius, skatinamas svarbių Lietuvos jūrinio paveldo objektų vertės menkinimas bei pasirengta jų sunaikinimui. Tai iliustruoja du konkretūs pavyzdžiai – savivaldybės pradėtas pirmosios Lietuvos uosto valdybos pastato Naujo uosto gatvėje nugriovimo proceso įteisinimas ir Kultūros paveldo departamento (KPD) teritorinio padalinio atstovo Laisvūno Kavaliausko iniciatyva nesuteikus informacijos Kultūros paveldo vertinimo tarybai prie KPD, paskatintas pritarimas nugriauti Locmanų namą po fotofiksacijos.

Locmanų namas tarpukariu ir dabar.

Ypatinga tai, kad abu pastatai tiesiogiai susiję su Klaipėdos uosto priskyrimu Lietuvos Respublikai. Bene svarbiausias modernios valstybės įvykis yra 1923 m. birželio 27 d. prie Locmanų namo vykusi Klaipėdos uosto perdavimo Lietuvos Respublikai ceremonija, suteikusi galimybę Lietuvai tapti visateise jūrine valstybe. Tačiau ši vieta susidūrė ir su gana dramatišku, tačiau ypatingu istoriniu nutikimu. Dar 1854 m. spalio 4 d. Klaipėdoje kilęs gaisras sunaikino visus krovinius, sandėliuotus uoste. Šalia vėliau iškilusio Locmanų namo turėjo būti ir pirklio Henriko Šlymano prekės. Atvykęs iš Karaliaučiaus, H. Šlymanas sužinojo, kad jo krovinys sandėlyje liko nepaliestas ugnies. Netrukus kilęs prekių badas ir laimingas atsitiktinumas Klaipėdoje padėjo H. Šlymanui išpildyti pasaulinės šlovės sulaukusią svajonę – atrasti Trojos miestą.

Vėliau uosto teritorijoje 1905 m. ant burlaivių balasto sampylos buvo pastatytas Locmanų namas ir pritaikytas uosto apžvalgai iš gyvenamų patalpų. Šiame pastate 1905–1940 m. gyveno ir dirbo vienas pirmųjų Lietuvos jūrų laivų „Jūratė“ ir „Kastytis“ kapitonas Juozas Andžejauskas.

Tai vienas iš nedaugelio likusių senosios jūrinio uosto struktūros elementų, kartu tai ir vienintelis išlikęs senojo Klaipėdos uosto tarnybų pastatas. Nors sovietmečiu prie Locmanų namo buvo „prilipdyti“ priestatai, tai nesumenkina šio objekto išskirtinės memorialinės vertės.

Kitas objektas, kuris taip pat trukdo komercinei įmonės KLASCO veiklai, yra 5-uoju numeriu pažymėtas namas Naujojoje Uosto gatvėje. XIX a. statytame pastate veikė pirmoji Lietuvos uosto administracija. Lietuviško uosto kūrimas vyko šiame pastate dirbusių kapitonų Ričardo Vysocko, Liudviko Stulpino, Vytauto Šimoliūno ir kitų asmenybių dėka.Istorikas Dainius Elertas pažymi, kad Naujojo Uosto gatvėje esantis namas turi vertingų saugotinų savybių. Taip pat tai vienas iš kelių išlikusių senųjų pastatų didelėje Vitės teritorijoje tarp marių ir Naujosios Uosto gatvės. Jis su kitais gretimoje UAB „Memelio miesto“ teritorijoje išlikusiais pastatais, kurią neseniai įsigijo Martino Gusiatino valdoma UAB „Stemma Group“, papildo nuo 1880 m. susiformavusį uosto statybos dirbtuvių ir sandėlių kompleksą. Neabejotinai šis pastatas yra jūrinio kultūros paveldo reliktas.

Pirmosios tarpukario Uosto direkcijos pastatas anuomet ir dabar.

Remiantis bendraisiais Klaipėdos miesto planais Naujoji Uosto gatvė prie 5-uoju numeriu pažymėto pastato visiškai priartėjo ne sovietmečiu, o jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai, pasitelkdami įvairias žiniasklaidos priemones, menkina šio objekto reikšmę ir svarbą, prisidengdami miestiečių kritikuojamais ir nesaugiais pripažintų dviračių takų tiesimo planais.

Klaipėdiečių vertinimu, Klaipėdos uosto kompanijos ne tik nepaiso aplinkosauginių reikalavimų, bet ir yra nugriovusios beveik viską, kas istorinėje Vitės kvartalo dalyje dar buvo likę po Antrojo pasaulinio karo.

post banner

Kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas yra įsitikinęs, jog šie pastatai yra verti ne griovimo, bet įprasminimo.

„Galima nugriauti ir senamiestį, kad nutiestų autostradas, bet kažkodėl pasaulyje niekur taip nedaroma. Šis pastatas yra lietuviškos jūreivystės istorijos paminklas. Kalbame, tyrinėjame uosto, laivybos istoriją, o juk čia jos paminklas. Tai tada paimkime ir nugriaukime visus paminklus“, – teigė K. Demereckas.

Egzistuoja šimtai būdų, kurie leistų išlaikyti Locmanų ir buvusios Uosto direkcijos pastatus nenugriautus, pritaikyti juos komercinei veiklai kaip jūrinės valstybės pasididžiavimo simbolius. Tačiau Klaipėdoje už paveldą atsakingi asmenys net porą kartų šiems „mohikanams“ nesuteikė teisinės apsaugos, o pataikaudami uosto įmonių poreikiams prisidengia tariama „kritine pastatų būkle“.

Galbūt netvarkomas miesto turtas griūva, tačiau uosto kompanijai siekiant didinti krovininio transporto pralaidumą ir plėsti sandėliavimo plotus, susidariusi situacija atskleidžia, kokia dramatiška nepaisomų įstatymų ir pinigų akistata yra susidariusi Lietuvoje.

Klaipėdos uostas 1923 m. buvo prijungtas tam, kad valdytume patys save, turėtume prieigą prie pasaulio vandenų kaip moderni nacionalinė valstybė. Tautinio atgimimo vedliai lietuvių tautai padovanojo antrą šansą visavertiškai veikti pasaulio istorijoje ir palikti joje savo indėlį.

Tarpukario Lietuva brangino prieigą prie jūros ir puoselėjo jūrinį kultūros paveldą, nors ir nesugebėjo išsaugoti demokratinės santvarkos. Šiandien, minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, tarp amnezija susirgusių verslininkų, valdininkų ir kultūros paveldo atstovų, jau nebesusimąstome, kokią dovaną mums suteikė to meto valstybės siekiai ir idealai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga iškilo reali sunaikinimo grėsmė Lietuvos Respubliką reprezentuojančiam jūriniam kultūros paveldui, kuris, rodos, grius, jei tauta nepasakys istorijos niekintojams, kad tai yra ne jų nuosavybė, tai yra jūrinės valstybės nuosavybė.

Mantas Macikas


2018-04-16

3 komentarai apie “Ar valstybės šimtmetis reiškia atsisveikinimą su jūriniu paveldu?”

  1. Nebūkite juokingi, prie ko čia valstybinis inspektorius Kavaliauskas, kai skyriui vadovauja A. Puzonienė. Ir jei Kavaliauskas dar nors kiek rūpinasi paveldu, tai Puzonienei rūpi tik savo šilta vieta. Gaila, kad Lietuvos paveldosauga devalvuota tokių puzonienių.

  2. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vadovas Laisvūnas Kavaliauskas nekontroliuoja situacijos, prastai dirba. Jis privalo atsistatydinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Herkaus Manto g. 36 – 6 kab.
Klaipėda, LT-92233
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt