Nors Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija ir nepalaikė idėjos Klaipėdoje įamžinti tarpukario verslininkus brolius Vailokaičius, anot kai kurių šaltinių, finansiškai ir kita parama pridėjusius prie vadinamojo Klaipėdos sukilimo rengimo, posėdžio metu kilo mintis, kad artėjant Klaipėdos krašto prijungimo šimtmečiui reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima įamžinti visus, kurie parėmė šią slaptą tarpukario Vyriausybės surengtą operaciją.
Klaipėdos krašto savanoriu armijos nariai Rimkų (Carslberg) geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Kreipimąsi, kuriame prašoma Vasario 16-osios akto signatarų, verslininkų Jono ir Juozo Vailokaičių atminimą įamžinti „pavadinant gatvę, skverą, aikštę” ar įrengiant memorialinę lentą, pažymint jų paramą 1923 m. Klaipėdos sukilėliams, miesto valdžiai pateikė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Petras Šmitas. Tačiau pirminė idėjos autorė esą yra Vasario 16-osios klubo narė Irena Bacevičienė, parašiusi atitinkamą kreipimąsi į šią tarybą.
„Mums patiems kol kas kilo mintis, kad Vailokaičių vardu būtų galima pervadinti Trilapio gatvę, nes ten nedaug gyventojų, o šalia sukilėlių kapas”, – sakė P. Šmitas.
Vailokaičių indėlis į sukilimo operacijos organizavimą grindžiamas Vinco Mickevičiaus-Krėvės memuarais. Juose jis rašė, kad bankininkas, kunigas Juozas Vailokaitis, nors ir mažai tikėjęs tokio žygio pasisekimu, nutarė Šaulių sąjungai paaukoti 12 500 dolerių, o jei dar prireiks, papildomai pažadėjo skirti 10 000. Bankininkas esą buvo išreiškęs viltį, kad, jei viskas pasibaigs sėkmingai, Vyriausybė dalį sumos grąžins, o jei negrąžins, to daryti Šaulių sąjungos nepareikalaus.
I. Bacevičienė savo laiške taip pat minėjo istorijos mokslų daktarės Audronės Veilentienės 2016-aisiais Kaune atidengiant atminimo lentą esą paminėtą aplinkybę, kad šie broliai iš savo bendrovės „Maistas” skyrė tris vagonus mėsos gaminių sukilimo operacijos dalyviams.
„Nesutiksiu su tokiu siūlymu dėl keleto aplinkybių. Vailokaičiai yra susiję su Kauno miestu, kur buvo pagrindinė jų buveinė, verslas, namai. Krėvės memuarai nėra joks įrodymas, nėra įrodyta ir suma. Tai – antrinė medžiaga, o faktinės nėra. Taip galėjo būti, bet čia – tik antriniai šaltiniai. Jei būtų surasta daugiau archyvinės medžiagos – kitas reikalas. Be to, būtent dėl Vailokaičio verslo interesų, noro tiesti geležinkelių į Klaipėdą savo postą prarado Klaipėdos krašto prijungimo operacijos architektas premjeras Ernestas Galvanauskas. Nesu prieš Vailokaičių įamžinimą, bet tai reikia daryti ne Klaipėdoje”, – dėstė komisijos narys, istorikas Vygantas Vareikis.
Jo kolegė, istorikė Silva Pocytė irgi sakė į šią idėją žiūrinti „rezervuotai”.
„Atsiminimais ne visada galima pasitikėti. Be to, jie nebuvo vieninteliai, kurie prisidėjo prie akcijos rėmimo. Ir kiti aukojo. Aš susilaikyčiau”, – sakė S. Pocytė.
Istorikė Zita Genienė palaikė kolegas ir iškėlė idėją, kad galbūt artėjant Klaipėdos krašto prijungimo šimtmečiu reikėtų pagalvoti apie visų sukilimo operacijos mecenatų memorialą.
Komisija bendru sutarimu siūlymui dėl Vailokaičių įamžinimo nepritarė, bet išreiškė palaikymą minčiai dėl tokio memorialo.
nereikėtų sukilimą į kabutės įdėti. Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje gyveno baltų gentis nadruviai. Jie paliko pavardes, kurių galūnės skamba Donelaitis, Vailokaitis. Todėl Vailokaičių dalyvavimas yra natūralus reiškinys, padėti tos pačios genties žmonėms. Atsiėmė, susijungė bendrataučiai. Lenkai, vokiečiai ėmė kurti savo istoriją, atseit mes, lietuviai, užgrobėme prūsų žemes. Valsonokas, būdamas ne lietuvis , knygoje Klaipėdos problema paneigė tai. Gėda, kai šiandieniniai Lietuvos istorikai pagrindiniais šaltiniais laiko neonacistinių pirmtakų sapaliones.