P0

Kultūra

Neįgaliųjų įtrauktis nebėra vien vizija

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2018-04-27


Sekmadienį, minint Tarptautinę šokio dieną, uostamiesčio šokio teatras „PADI DAPI Fish“ sostinėje pristatys naujausią spektaklį jaunimui „Mano Piteris Penas“. Spektaklio premjera Klaipėdoje įvyko vos daugiau nei prieš mėnesį.

Teatro kūrybininkai ir visa komanda siekia įgyvendinti įvairovės teatre bei socialinės atskirties mažinimo idėjas, tad į profesionalių šokėjų gretas pakvietė ir Dauno sindromą turintį Julių Jurevičių, kuris spektaklyje atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų.

Situacija keičiasi?

Teigiama, kad spektaklis „Mano Piteris Penas“ sujungia skirtingas teatro veiklos sritis – meninę, edukacinę ir socialinę.

„Pastaroji yra ypač svarbi. Nedažnai pamatysime žmogų su negalia profesionaliojoje scenoje, o šiame spektaklyje jis pilanvertiškai įsitraukė į veiksmą: lygiateisiai šoka scenoje bei gauna honorarą už savo darbą. Kai kurie gali manyti, kad jis neturi reikalingo pasiruošimo, bet iš tiesų Julius mums padėjo atskleisti spektaklio idėją“, – pranešime spaudai cituojama spektaklio choreografė Agnija Šeiko.

Nors kol kas į tokius spektaklius kaip „Mano Piteris Penas“ Lietuvos žiūrovai dar žvelgia atsargiai – tarsi šie žmonės neverti būti scenoje (kiti vertina kaip manipuliaciją), A. Šeiko neabejoja, kad ši bendrystė padeda sulaužyti nusistovėjusias nuostatas, stereotipus.

„Panašu, jog Lietuvoje, kaip ir užsienyje, neįgaliųjų įtrauktis nebekelia abejonių ir tampa savaime suprantamu reiškiniu. Pastebiu, kad užsienyje į kūrybinį procesą įtraukti šiuos žmones tapo netgi tradicija. Tokių teatrinių projektų daugėja ir Lietuvoje, o šiemet žmonės, turintys negalią, pasirodė ant scenos „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose“,- pažymi choreografė.

“Nedažnai pamatysime žmogų su negalia profesionaliojoje scenoje”, – sako Agnija Šeiko.

Šokio teatras „PADI DAPI Fish“ veiklas, kuriomis siekia sumažinti jautrių socialinių grupių atskirtį, vykdo jau penkerius metus, na, o birželio 2 dieną trupė pakvies į dar vieną premjerą, kurioje kartu su profesionaliais šokėjais dalyvaus miestiečiai, o tarp jų ir neįgalieji.

„Nebeturėtume kalbėti apie įtrauktį“

Muziką spektakliui sukūręs vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių Svenas Helbigas, užburtas spektaklio idėjos ir pažinties su Juliumi, jam skyrė savo honorarą už autorines teises.

„Mane šio spektaklio idėja iškart „užkabino“. Puiku, kad kūrybinė trupė įtraukė Julių. Jis labai atviras žmogus, neturi išankstinių nuostatų, dėl to su juo dirbti labai lengva. Vaikinas labai darbštus – visą kūrybinį procesą buvo susikoncentravęs, įdėjo daug pastangų dirbdamas tobulindamas savo rolę, ir jam puikiai bei jautriai pavyko įkūnyti Piterį Peną, – teigė S. Helbigas. – Maža to, Julius praturtino spektaklį turinio prasme ir įnešė daugiau spalvų.“

Pašnekovas įsitikinęs, kad šiais laikais išvis nebeturėtume kalbėti apie neįgaliųjų įtrauktį, o bendri profesionalių menininkų ir neįgaliųjų kūrybiniai darbai turėtų būti savaime suprantamas reiškinys.

Nors apskritai patyčių kultūra Vokietijoje auga dėl nevaldomų socialinių tinklų, tačiau, kalbant apie neįgaliųjų įtrauktį, žmonių sąmoningumas tik auga.

„Tikiu, kad situacija gerėja ir Lietuvoje“, – vylėsi S. Helbingas.

Visiems – tos pačios taisyklės

Vaikų psichiatras Linas Slušnys prisiminė, jog jam yra tekę matyti ne vieną Dauno sindromą turinčių žmonių meninį pasirodymą.

„Tokia veikla šiems žmonėms yra labai svarbi, nes ji suteikia daug gerų emocijų, – šypsojosi jis. – Tačiau nauda yra abipusė. Žiūrovams, ypač paaugliams, jis galbūt padės suprasti, kad pasaulis yra skirtingas ir jame egzistuoja neįgalieji. Ir ne tik egzistuoja, bet kartu su jais galima daug ką nuveikti ir tai praturtina mus visus.“

Visuomenei, pasak psichiatro, esą vis dar trūksta savimonės, jog mes esame bendruomenė, kurioje yra visokių žmonių: ir neįgaliųjų, ir labai talentingų, ir protingų, ir nelabai. L. Slušnys džiaugėsi, kad vaikai su negalia vis dažniau mokosi kartu su bendraamžiais, kuriems tokia bendrystė suteikia galimybę patirti daugiau atjautos ir pagarbos „kitokiam“ jausmą.

„Taip mes mokomės pagarbos, socialinės atsakomybės, kurti tarpusavio santykius su įvairiais žmonėmis. Žinoma, šiomis aplinkybėmis, neįgalieji neturėtų būti lepinami išlygomis. Visiems turi galioti tos pačios taisyklės“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto, nors neįgalumas niekam nėra naujiena ir šiuos žmones dažnai matome viešosiose vietose, tačiau scenoje matyti „kitokį“ žmogų kai kuriems vis dar netikėta, kartais pasigirsta ir pašaipios replikos.

Pasak psichiatro, Lietuvoje problema dėl tolerancijos trūkumo vis dar išlieka, nors, lyginant visuomenę prieš trisdešimt metų ir dabar, esame smarkiai pažengę į priekį.

Pašnekovas įsitikinęs, jog reikia kuo labiau skatinti neįgaliųjų įtrauktį tiek į darbo rinką, tiek į meninius projektus.

„Kalbant ekonomiškai, be abejonės, į neįgaliojo darbo vietą pastačius įgalųjį, ekonominiu požiūriu, jo efektyvumas bus didesnis. Tačiau kalbėkime ne apie ekonomiką, o apie teisę kiekvienam žmogui jaustis svarbiam ir reikalingam. Jei neįgalusis nori ir turi galimybes išmokti sukti varžtus, leiskime jiems tai daryti. Po kurio laiko atsiras įgūdis, kuris kiekvienam žmogui kelia pasitikėjimą savimi, o kuo labiau kyla pasitikėjimas savimi, kyla pagarba sau ir kitiems“, – šypsojosi L. Slušnys.

Reikalinga valdžios iniciatyva

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas, Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Jonas Ruškus teigė, jog civilizuotos, gerbiančios žmogaus teises valstybės pareiga yra sudaryti sąlygas visiems, neišskiriant nė vieno, išreikšti savo gebėjimus, ir taip prisidėti prie visuomenės gyvenimo.

Negalia, pasak jo, yra visuomenės įvairovės dalis, kuriai esant socialiniai ryšiai tampa turiningesni, įvairesni. Dėl įvairovės visuomenėje mažiau atskirties, čia pripažįstamos visų teisės būtų visavertiška  integralia visuomenės dalimi. Siekiant neįgaliųjų įtraukties, pasak J. Ruškaus, turėtų prisidėti valdžios institucijos, kurdamos socialinę  įtrauktį skatinančius įstatymus ir specialias priemones, sudarančias sąlygas neįgaliesiems lygiateisiškai būti su visais, o ne atskirtyje.

„Be to, jei tikima neįgaliųjų gebėjimais, jų galimybėmis, jiems sudaromos sąlygos,  jie gali pasiekti labai daug. Antai Charlie Fien, mergina su Dauno sindromu, nepaisė neigiamų išankstinių nusistatymų, ryžtingai mokėsi, ir neseniai įstojo studijuoti į vieną iš Vašingtono universitetų, – pavyzdį pateikė jis. – Deja, kol kas neįgaliesiems sukurtos specialiosios mokyklos, kuri jie mokosi atskirai nuo savo bendraamžių, laisvalaikis taip pat jiems atskirai organizuojamas, kaip ir darbas bei užimtumas. Neįgaliesiems labai sunku patekti ten, kur mokosi visi vaikai. Tačiau jie turi tokią pat teisę, kaip ir visi kiti, dalyvauti visuomenės gyvenime kartu su visais, ne atskirtyje.“

Kol kas, pagal Europos Komisijos duomenis, Lietuvoje dirba mažiausias procentas neįgaliųjų lyginant su kitomis šalimis.

„Lietuvos darbo rinkoje neįgaliųjų mažai, jų nėra ten, kur dirba visi. Kur neįgalieji viešojo sektoriaus įstaigose: administracijoje, maitinimo, kultūros, švietimo įstaigose? Jų nėra. Lietuvos socialinių įmonių sistema nepasitvirtino. Gaudamos milžiniškus valstybės ir ES pinigus teįdarbina nedidelę dalį neįgaliųjų, be to, socialinių įmonių sistema neskatina kurti įtraukios darbo rinkos. Kino teatruose bilietus puikiausiai galėtų tikrinti negalią turintys žmonės. Neregiai, kurtieji taip pat gali daryti pačius įvairiausius darbus drauge su visais“ – teigė J. Ruškus.

Darbas, užimtumas svarbus visiems, nes jis suteikia savarankiškumo, kuris leidžia būti nepriklausomam nuo kitų. Tai yra brandos požymis.

„Tačiau buvimas atskirtyje neleidžia skleistis savarankiškumui, palaikoma priklausomumo ir bejėgystės būklė. Savarankiškumas atsiranda dalyvaujant, būnant kartu su kitais, prisiimant įvairius vaidmenis ir priimant sprendimus. Todėl, norint neįgaliųjų savarankiškumo, būtinas įstatymų ir požiūrio į juos keitimas, kad jiems būtų sudarytos sąlygos būti ir dalyvauti drauge su visais žmonėmis visose gyvenimo srityse“, – įsitikinęs pašnekovas.

Prisideda ir verslas

“PADI DAPI Fish” projektą parėmė viešbučių grupė „Amberton“.

„Mūsų socialiai atsakingai bendrovei yra svarbu paremti tokius projektus kaip „Mano Piteris Penas“. Tai – meninis, socialinis, edukacinis šokio spektaklis, siekiantis sumažinti žmonių su negalia socialinę atskirtį. Manau, jog ši problema turėtų būti svarbi ne tik menininkams ar visuomenininkams, bet ir verslininkams. Tik visi kartu ėmęsi veiksmų galime pakeisti įsisenėjusį visuomenės požiūrį. Negalią turintys žmonės neturėtų būti nustumiami į socialines paraštes, bet atvirkščiai, lygiateisiškai dalyvauti visose bendruomenės veiklose“, – teigė viešbučių grupės „Amberton“ generalinis direktorius Tadas Matjošaitis.


2018-04-27

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt