Liberalai patyrė skaudžius smūgius Vilniuje, daug žmonių nusivylė jų vykdoma politika, tačiau kyla klausimas, ar čia kaltas liberalizmas, ar tam tikri veikėjai išdavė ir diskreditavo šią ideologiją? Ar galime Klaipėdos valdantįjį elitą vis dar vadinti liberalais?
Atsakymams į šiuos klausimus pasitelkiu šviesaus atminimo klaipėdiečio Leonido Donskio išsakytas mintis:
“.. liberalizmo esmė, jei tik liberalais besivadinantieji ją suvokia, yra ta, kad kovoji už tai, kas netobula, užuot suskirstęs pasaulį į teisiuosius ir nusidėjėlius arba šviesą ir tamsą.”
“..vis dėlto aš ginu liberalizmą ir jo svarbiausią bruožą – kritinės distancijos su pačiu savimi pojūtį, savikritiką ir netikėjimą tuo, kad tu esi pranašesnis už kitus žmones vien todėl, kad gimei turto, saugumo ir prestižo zonoje, arba netikėjimą tuo, kad viena visuomenė, kultūra ar epocha gali būti kažkuo vertingesnė už kitą.”
Šie žodžiai paradoksaliai skamba dabartinėje aplinkoje, kai savivaldybės pareigūnas viešai gąsdina verslininką, kai priimami svarbūs dokumentai, nulemsiantys ateities kartų gerovę mieste, yra slepiami nuo visuomenės, kai vietos politikai yra įtikėję savo dieviškąja galia ir viską žino.
Po sovietinės epochos liberalizmas atrodė puikia alternatyva visuomenei, verslui, švietimui. Laisvės dvasia mums buvo reikalingi kaip vanduo ir oras. Dabar, praėjus keliems Nepriklausomybės dešimtmečiams, aš keliu sau klausimą – ar mes esame laisvi? Ar mes turime tarnauti valdininkams, ar valdininkai turėtų tarnauti miestui, miestiečiui, verslui, švietimui, kultūrai?
Yra šalys, kurių kitos tradicijos. Tai – kaimyninė Rusija. Joje ilgas carizmo laikotarpis suformavo kitokį visuomenės modelį. Ten aplink carą klestėjo jam lojalių padlaižių ir favoritų sluoksnis. Jie lobo ir turtėjo iš caro malone jiems suteiktų privilegijų, užsakymų, valstybinės tarnybos postų. Požiūris į verslą, kapitalistą, laisvą pilietį ir/arba laisvą ir nepriklausomą nuomonę visada buvo neigiamas. Šias tradicijas puikiai perėmė komunistinis režimas, juo vadovaujasi ir dabartinė kaimyninės valstybės valdžia.
Kuriuo keliu mes einame? Ar esame tikrai laisvi savo veiksmais, sprendimais, poelgiais, ar vis dėlto mumyse dar gyvena vergas ir mums reikia viską žinančių ir išmanančių valdininkų?
Klaipėdoje kvepia senu užsistovėjusiu raugu…
apie kokį politiką čia rašoma ir kam grasino?
Artūras Šulcas Gintautui Bertašiui
Papildomai cituoju Leonidą Donskį:
„Tad susimąstykime, kas yra liberalai nūdienos pasaulyje – valdžios medžiotojai ir retorikos meistrai, biurokratiją, ministerijas ir centrinę valdžią neigiantys tik tol, kol patys nepatenka į jėgos lauką? Ar pliuralizmą, žmogaus teises ir orumą, minties ir gyvenimo atvirumą ginantys, savikritiką ir visų pirma savosios stovyklos klaidų analizę didžiuoju politiniu ir etiniu prioritetu laikantys žmonės?
Man liberalas be savikritikos, iššūkio galios centrams ir sykiu tikėjimo, kad ginti reikia ne institucijas ir galią, o jų traiškomus žmones, yra liberalo groteskas, ir tiek.”
klaipedos liberalai jau dvokia brezniavu. visiska nomenklatura ir nesiskaitymas bei laikymasis kedes is paskutiniuju gyventoju geroves saskaita.
Tikrovė tokia, kad kaimyninė valstybė, primetė savo politinį bagažą ir liberalai jį perėmė. Aš ponas, aš valdovas, tiesa liberalas Artūras Šulcas tarybos posėdyje paaiškino, kad jie yra tikroji bendruomenė. Logika sako, jei yra tikroji bendruomenė,tai antipodas – netikroji bendruomenė. Taigi, valdantieji yra tikrieji, o mes aktyvūs klaipėdiečiai, netikrieji, apsišaukėliai. Štai kokia Klaipėdos liberalioji tikrovė. Administracija, jų samdomi teisininkai teismo prašo nenagrinėti, nes Etikos komisijai pateikėme informaciją apie politiką. Mes pateikėme skundą ir jame prašėme politiką, kuris prisiėmė įgaliojimus, kurių nėra įstatymuose nubausti. Politikas neturi teisės, įstatymai jam nesuteikė įgaliojimų, vadovaujantis teisės aktais išvedžioti savo samprotavimus, daryti antrines išvadas. Tai politiko daroma žala Klaipėdos bendruomenėms.