Per Lietuvą vilnija renginių vedėjų banga ir, nepatikėsit, jau tampa įprasta mitingus „moderuoti”, vadinasi, nukreipti viena ar kita linkme – kalbinti, kas mitinge keisčiausias reiškinys, atsiradusius pašnekovus, kurie patogiai susėda ant kėdučių, kiek aukščiau už susirinkusią „avių” bandelę (ja vadintini tie, kurie dar nemąsto, mato, bet neskiria ir nesupranta, kas vyksta). O įdomiausia, kad centre – tai pačiai ideologijai atstovaujantys žmonės, grupuotė, kuri tą patį mokslą padarė brangų, kas ir lėmė, kad studentai ėmė plūsti į kitas šalis studijuoti. Emigravo.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Taip, taip. Bet kai nėra atminties, tai lygu, kaip ir nebuvę. Dabar jie kitas kaukes užsimetę porina apie švietimą ir kaip jie padės studentams, švietimui.

Ir staiga eisena, kuri gužėjo per miestą į aikštę su visais išoriniais atributais, bet be dvasios, pavirsta pokalbių šou.

Pakalba „elitas”, užliūliuoja bandelę visokiais nereikšmingais plepalais, pasišypso iš to lengvumo, kad vis dar liaudis miega avelių miegu, pasidairo vieni į kitus, ir moderatorius, vos akimirkai leidęs prabilti vienam iš bandos, kuris gan kukliai paaimanuoja prieš Slibinus, kol šie pasnaudžia nuleidę galvas, baigia savo keturių sakinių kalbelę.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Valio! Mitingas nugestinas be tęstinumo.

„Ačiū, kad susirinkot. Viso gero.”

Visi paploja. Išsiskirsto.

Mitingas – tai ugningos kalbos, deginančios valdininkų skalpus. Mitingas – tai pilietinės visuomenės pareiškimas, reikalavimas, kuris priverčia „valdžią” nuleisti galvas ir kibti prie darbų, kad tik pateisinti žmonių lūkesčius. Einant į mitingą, reikia turėti aiškią poziciją, siekį. Griežtai, dažnai ir kategoriškai išdėstyti savo reikalavimą.

Tikroji Valdžia esam MES, bet tik tada, kai aiškiai tai suvokiam.

Mindaugas Šerna