Klaipėdos valdžia nenori prisiminti savo krašto didvyrių. Būtent taip galime reziumuoti Klaipėdos savivaldybėje sklandančias abejones, jog miesto Atgimimo aikštė turėtų tapti mėnulių buveine.

Mintis, jog Atgimimo aikštė – tai reprezentacinė miesto vieta, kurioje pagerbiami šiam kraštui nusipelnę asmenys – mirusi. Nežinia tik, ar toks Klaipėdos savivaldybės valdančiųjų nusistatymas yra antivalstybingumo, ar elementaraus intelektinio tingumo požymis. Politikams išgyvenant idėjų badą, būtina jiems priminti apie tuos, kurių auka išsaugojo Klaipėdą Lietuvai.

Martynas Jankus

„Keturiasdešimt kartų teistas už lietuvybę“. Turbūt tokio įrašo savo biografijoje norėtų kiekvienas mūsų šalies patriotas. Tokia asmenybė buvo lietuvininkas Martynas Jankus (1858-1946), kurio indėlio į Lietuvos ir Klaipėdos krašto istoriją mes ir šiandien nesugebame įvertinti.

Martynas Jankus apie 1930 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Geriau išmanantys Mažosios Lietuvos istoriją jį drįsta vadinti šio krašto patriarchu, tačiau Klaipėdoje „Mažosios Lietuvos Basanavičiui“ paminklo taip ir neatsiranda. Krašte, kuris per daugiau nei pusės savo tūkstantmečio istoriją nepriklausė suvienytai Lietuvai ir tik nenuilstančio Martyno Jankaus darbo dėka tapo XX a. susiformavusios modernios lietuvių valstybės dalimi.

Martynas Jankus yra išskirtinė asmenybė ne tik kaip kultūrininkas, tačiau kaip ir politinis Klaipėdos krašto lyderis. Daugelio lietuvininkų laikytas pernelyg dideliu „svajotoju“ (tokių priekaištų Rusijos imperijoje sulaukdavo ir Jonas Basanavičius), jis puoselėjo to meto kontekste nerealias viltis, kad dviejų didžiulių imperijų (Rusijos ir Vokietijos) valdoma Didžioji ir Mažoji Lietuva kada nors susijungs.

Tiesioginė šio noro išraiška tapo ir 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose pasirašytas Tilžės aktas. Ši deklaracija, pasirašyta Prūsų Lietuvos Tautinės tarybos, kurioje remiantis tautų apsisprendimo teise buvo reikalaujama prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios, tapo viešu lietuvininkų politinio apsisprendimo aktu bei pagrindiniu dokumentu, legitimavusiu 1923 m. sausio 15-osios Klaipėdos sukilimą ir šio krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės.

Šiuo metu Klaipėdos miesto tarybai svarstant, kam turėtų atitekti Klaipėdos Atgimimo aikštė, neturėtų kilti abejonių, jog būtent Martynas Jankus, nutiesęs lietuvybės tiltą tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, yra nusipelnęs išskirtinio klaipėdiečių ir visos Lietuvos įvertinimo.

Visgi iki pat šios dienos Klaipėdoje nesistengiama puoselėti 1923 m. sukilimo idealų. Ženklams, jog Klaipėda visų pirma yra modernios 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės dalis, vietos nėra.

Sausio 15-osios didvyriai

Kiti Klaipėdos didvyriai, kuriems mieste vis dar nėra tinkamo įamžinimo, yra Sausio 15–osios sukilėliai, kritę kovose už Klaipėdą Lietuvai. Turbūt jų atminimo skurdumas mieste neturėtų stebinti, kuomet Klaipėdos savivaldybės taryboje posėdžių metu sėdi asmenys, pasidabinę Rusijos imperializmo simboliu – Georgijaus juostele.

Uostamiesčiui netrukdo Gegužės 9-osios šventės  ir greta 16–osios  divizijos kapinių stovintys įspūdingo stoto paminklai Sovietų armijai. Dvylikai kovose kritusių lietuvių karių užtenka ir nedidelio paminklėlio tų pačių tarybinių „išvaduotojų” šešėlyje.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Jeigu miesto valdžios neįtikina keliasdešimt kartų už lietuvybę Klaipėdos krašte teisti asmenys, kokią dar didesnę auką, jei ne mirtį, vardan lietuviškos Klaipėdos jie įsivaizduoja?

Ar kurtumą istorijai demonstruojantys miesto valdantieji ir aiškaus pasiūlymo suformuluoti nesugebanti opozicija bent suvokia, jog jeigu ne Martyno Jankaus užsispyrimas ir už jo skleistus idealus galvas padėję sukilėliai, Klaipėdoje nebūtų nei lietuvybės, nei Lietuvos valstybės, nei Atgimimo aikštės – kaip svarstoma taryboje – mėnuliams pasistatyti.

Dovilas Petkus