Pradėkime nuo seno anekdoto.

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjus 50 metų, atvyksta grupelė vokiečių turistų į buvusią savo tėvų gimtinę – Karaliaučiaus kraštą. Važiuoja autobusu, stebisi, kad jų protėvių kraštas toks apleistas, aplink vien dirvonuojanti žemė. Privažiuoja prie vieno apgriuvusio, išdaužytais langais raudonų plytų vokiškos statybos namo, šalia kurio su alaus buteliu rankoje sėdi gerokai įkaušęs senas rusas. Vienas turistas ir klausia, kodėl jo namo langai be stiklų, kas atsitiko? „Kas čia atsitiks, prakeiktieji vokiečių fašistai traukdamiesi langų stiklus išdaužė, kad juos kur galas!“ – pasipiktinęs atšauna senukas.

Ši anekdotinė, o galbūt net ir tikro įvykio perpasakota situacija naujai suskamba kasmet, kai gegužės 9-ąją rusakalbiai ir vėl pompastiškai mini jų vadinamąją pergalės dieną.

Trečiadienį Klaipėdoje prie sovietinių karių kapų vėl buvo prabilta apie kažkokius mistinius „fašistus“. Nors kalbėta abstrakčiai, nesunku suvokti, kas turima galvoje. Matyt, tai tie „fašistai“ lietuviai, kurie 50 metų juos okupavusiems geriesiems „išvaduotojams“ leidžia oficialiai minėti jų „dienj pabedy“, leidžia oficialiai nešioti vadinamąsias Georgijaus juosteles, simbolizuojančias jėga iš kitų „fašistų“ – ukrainiečių – užgrobtą Krymą bei leidžia (ne) suklastotą istoriją rusų kalba dėstyti mokiniams Lietuvos mokyklose.

Nes užuomina apie kažkieno neva klastojamą istoriją irgi nuskambėjo minėtose iškilmėse. Gal turėta galvoje ši nuotrauka? Tai yra Raudonosios armijos ir hitlerinės Vokietijos vermachto karių labai draugiškas susitikimas Brest Litovske 1939 m. rugsėjo 22 d. ,jau vokiečiams okupavus Lenkiją, pasibaigęs šių dviejų Europą pradėjusių anuomet dalintis šalių kariuomenių bendru draugišku paradu.

wikipedia.org nuotr.

Apie tai, savaime suprantama, irgi nenutuokia dauguma trečiadienį dalyvavusiųjų karių kapinėse. Ir iš kur jiems žinoti, kas vyko anais senais laikais kažkokiame Brest Litovske? Juk jie ir mokėsi, ir mokosi tik „nesuklastotos“ istorijos.

Beje, išties įdomu būtų sužinoti, ar tokia pati „nesuklastota“ istorija nepriklausomoje valstybėje – Lietuvoje – vis dar rusų kalba tebėra dėstoma ir dabartiniams jauniesiems rusakalbiams?

Kažkas teisingai yra pastebėjęs – jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, Rusija jį būtų sukėlusi vien tam, kad šiandien turėtų kuo didžiuotis. Nes, deja, vienintelis dalykas, kuo dar gali didžiuotis ir kuo didžiuojasi ši didelė ir gamtinių išteklių turtinga šalis, yra tik jos neva garbinga Antrojo pasaulinio karo pergalė, nulemta, beje, sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje, apie ką, žinoma, irgi sąmoningai nutyli Rusijos istorikai, mat jie istorijos „neklastoja“…

Tačiau šalis, gyvenanti vien praeitimi bei tą praeitį šlovinančiomis legendomis, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, yra pasmerkta nesėkmei ir vargu gali tikėtis artimiausiu metu sulaukti „šviesaus rytojaus“.

Nebent ji pati vėl sukeltų karą (tokių ženklų, deja, jau esama) ir keletą metų melstųsi Karo dievams, ant jų aukuro negailestingai aukodama savo vis dar gana gausius žmogiškuosius išteklius, kaip tai negailestingai darė ir per Antrąjį pasaulinį, ir per Afganistano bei abu Čečėnijos karus ir kaip tai daro dabar, į karą Sirijoje ir Ukrainoje siųsdama žūti jaunus vaikinus ir tradiciškai (ne) klastodama ten žuvusiųjų savo piliečių skaičiaus…

Bet apie tai, žinoma, pergalės dienos minėjime kalbėta nebuvo…