Šį ketvirtadienį, gegužės 24 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyks knygų „Kuršo aktai. Acta Curoniae“ ir „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ pristatymas. Renginyje dalyvaus jų autorius istorikas Tomas Baranauskas bei asociacijos Žiemių pradas „Simkala“ vadovas Andrius Bitaitis.

Apie leidinius

„Kuršo aktai. Acta Curoniae“ – projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ trečioji dalis. Pirmasis leidinys „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“ (2014 m.) buvo skirtas svarbiausiems Žiemgalos aktams, antrasis – „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ (2015 m.) – rytinės Žiemgalos kaimynės Sėlos aktams, o šis rinkinys skirtas vakaruose su Žiemgala besiribojančiam Kuršui.

Kuršo aktų palikimas yra pats gausiausias, o jo dalybų aktai yra išsamiausias XIII a. istorinės geografijos šaltinis visose baltų žemėse. Kuršą su Žiemgala XIII a. siejo ne tik bendra kova prieš kalavijuočius ir kryžiuočius, ne tik geografinės sąsajos (1253 m. Kuršo dalybų aktuose minimos ribinės žemės „tarp Kandavos ir Žiemgalos“ bei „tarp Skrundos ir Žiemgalos“), bet ir panašus istorinis likimas. Kuršas, kaip ir Žiemgala bei Sėla, XIII a. buvo padalintas į šiaurinę ir pietinę dalis, kurios po XIII–XIV a. kovų atiteko atitinkamai Livonijai ir Lietuvai, o vėliau – Latvijai ir Lietuvai.

Leidinyje skelbiami svarbiausi su Kuršo nukariavimu ir jo dalybomis susiję 1230–1254 m. dokumentai originalo ir lietuvių kalba, o taip pat pateikiama glausta Kuršo nukariavimo XIII a. istorinė apžvalga, detalūs jo žemių žemėlapiai pagal 1253 m. dalybų aktus, išsamūs skelbiamų aktų geografiniai ir istoriniai komentarai. XIII a. Kuršo aktai yra unikalus baltų istorinės geografijos šaltinis, kuriam išsamumu neprilygsta jokios kitos baltų genties šaltiniai. Tai leidžia geriau pažinti XIII a. baltų žemių struktūrą ir teikia unikalių duomenų apie išnykusią kuršių kalbą.

Knygoje „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ nagrinėjamas Lietuvos istorijoje nepelnytai užmirštas 1287 m. kovo 26 d. įvykęs Garuozos mūšis ir jo istorinis kontekstas, o taip pat skelbiami šį mūšį aprašantys XIII–XVIII a. šaltiniai su vertimais į lietuvių kalbą.

Autorius pateikia naują Garuozos mūšio ir 1279–1290 m. Žiemgaloje vykusių kovų interpretaciją, traktuodamas jas kaip Lietuvos istorijos dalį, bei kvestionuoja istoriografinį stereotipą, kad Garuozos mūšyje žiemgalių pasiekta pergalė nepakeitusi jų likimo, o 1290 m. Žiemgala neva buvusi užkariauta kryžiuočių.

Knygoje pateikiami argumentai, rodantys, kad Garuozos mūšio ir po jo iki 1290 m. vykusių kovų dėka Vokiečių ordinas buvo priverstas pasitraukti iš Žiemgalos, o pusė istorinės Žiemgalos teritorijos iki šiol tebėra Lietuvos valstybės sudėtyje. Visa tai leidžia Garuozos mūšį suvokti kaip vieną reikšmingiausių Baltijos kryžiaus žygių mūšių ir naujai pažvelgti į iki šiol menkai pažintą XIII a. paskutinio ketvirčio Lietuvos istoriją.