Palangos „Ramybės“ galerijoje iki birželio 14-osios veiks parodos „4IESE“ ir „Maži objektai“.
„4IESE“ iššifruojama labai paprastai: šioje parodoje savo kūrinius eksponuoja iš skirtingų Lietuvos miestų draugėn susibūrę keturi tapytojai: Lina Žvirblytė, Antanas Šeronas, Donara Manuk ir Lina Morkūnaitė-Vilkelienė.
O ką „Ramybės galerijoje“ eksponuoja skulptorius Simonas Dūda puikiai nusako pats parodos pavadinimas „Maži objektai“.
Didelės drobės – didelėms erdvėms
Į jaukų, beveik šeimynišką parodų atidarymą atvyko du autoriai – dailininkė, dizainerė, stilistė Lina Žvirblytė bei skulptorius Simonas Dūda.
Pirmajai susidomėjusių žiūrovų klausimų laviną teko atlaikyti Linai Žvirblytei: „Kodėl jūs taip tapote? Kodėl tokios didelės drobės?“
„Neišeina kitaip“, – juokavo dailininkė.
Paklausta, kodėl jauni žmonės taip nori didelių formatų, L. Žvirblytė svarstė: „Gal mano gyvenimas taip susiklostė, kad kurį laiką buvau įsprausta į labai apibrėžtus, galima sakyti, akademinius formatus. Tarkim, A1, A2, A3, A4. Tai po kurio laiko nebesinorėjo jokių formatų. Ir kai užsakinėji drobes, jau net nebesakai 1.40, o sakai 1.63. Tiesiog suimprovizuoju. Tęsiant formato temą – didelis formatas apsunkina. Apsunkina, kai reikia darbus pervežti, apsunkina, kai reikia juos eksponuoti. Kita vertus, pasižiūrėkime, kaip mes, lietuviai, na, gal ne visi, bet tie, kurie gal leisti sau, gyvename – vietos daug, erdvių daug. Tai kodėl gi didelėje erdvėje nepritaikius didelės drobės? Vėl gi – aš turiu savo mastelį, kurio nenoriu nei didinti, nei mažinti. Man taip natūraliai išeina“.
Pasak dailininkės ir į pokalbį įsitraukusių parodos atidarymo svečių, gali būti, kad iš dalies formatą ir laikotarpis diktuoja. Ne tik temas.
„Pasižiūrėkim – juk šešto dešimtmečio tapyba – bendrai, visa tapyba, – skiriasi nuo, tarkim, aštuntojo, – kalbėjo dailininkė. – Nesupainiosi. Ir mūsų laikas diktuoja tam tikras tendencijas, kažką vieni iš kitų perimame. Beje, atkreipiau dėmesį, kad šiuo metu portreto žanras nebeturi jokios, ne tik kad aktualios pozicijos. Nes jis kaip ir įpareigoja mažesnį formatą. Juk jeigu pavaikščiosime po didžiuosius pasaulio muziejus, pamatysime, kad portretų formatas nėra didelis. Va, peizažai išsiplėsdavo iki išties nemenko formato, portretas gi – niekada”.
Mažoji plastika su pirštų atspaudais
Tačiau laikotarpis, kaip pajuokavo parodos atidarymo svečiai, nepaveikė Simono Dūdos – jis kuria miniatiūras. Mažus objektus. Vyraujanti jo mažosios plastikos kūrinių medžiaga – metalas, nors kurdamas savo mažus objektus jis panaudoja galybę medžiagų. Net vašką.
„Dar kai mokiausi Čiurlionio meno mokykloje, teko nemažai lieti, dalyvauti pačiame liejime – beje, tai labai įdomus procesas. Ypač kai perpranti jo eigą. Tačiau šiame etape, kai to liejimo daug ir sąnaudos didelės, nebe pats lieju, o atiduodu į liejyklą. Kodėl mažos formos? Todėl, kad man šitaip patogu. Galiu dirbti namuose. Ir ne tik namuose – tarkim, vestuvinius žiedus sukūriau, nusilipdžiau formą važiuodamas iš Talino į Rygą. Kokia yra skulptūrų pradžių pradžia? Lipdai formą – iš plastelino, iš molio. Tada nuimi negatyvą. Tada pili vašką. Paskui tą vašką apdirba ir lieja iš metalo. O aš kažkaip iš karto – lipdau iš vaško, ignoruoju tuos pirmuosius etapus. Įdomus tas procesas – čiupinėti vašką. Gal kada ir pereisiu prie didesnių formų, bet kol kas man įdomu tai, ką darau. Svarbūs tie pirštų atspaudai vaške ir ne tik vaške”, – sakė autorius.
Apie savo kūrinius S. Dūda yra labai gražiai pasakęs pristatydamas savo parodą „Da Dū Da“. „Surasti detales vaške arba gatvėje… Namuose pasidarai vašką – da dū da. Eidamas gatve, randi metalinių detalių – da dū da. Sudedi daug visokių dalykų, kuriuos reikėtų ir nereikėtų dėti į vašką – da dū da. Randi detalių iškritusių iš kišenių, nuskilusių nuo mašinų, atsikračiusių nuo dviračių- da dū da. Liejant iš metalo kažkas išbėga arba išdega – da dū da“.
Suskaidyto laiko fragmentai
Jeigu ieškotume bendrumų kitų trijų parodos „4IESE“ dailininkų drobėse, būtų galima pasakyti, kad jas jungia suskaidyto laiko fragmentai.
„Dailininkės plėtojamas tapybos žaismas – tai lyg savotiškas kažko neįvardijamo, bet gyvo pulsavimas. Tai kitokio tikrovės tikrumo įvaizdinimas. Griežtiems apibrėžimams nepaklūstanti tapyba atrodo lyg ji pati būtų savarankiškiausia ir autonomiškiausiai mąstanti sistema. Lina ne tik atsisako griežto ir dogmatiško tikrovės pažinimo, bet drobės paviršiuje kuriamais vaizdiniais labiausiai artėja link sapno sistemos“, – apie dailininkės Linos Morkūnaitės-Vilkelienės kūryba yra rašęs doc. dr. Remigijus Venckus.
Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, dailininkas Antanas Šeronas puikiai derina abstrakčios ir figūrinės tapybos galimybes didelio formato drobėse. Jo kūriniuose įprasti, kasdieniai daiktai meistriškai transformuojami į nerealaus pasaulio nuojautas. Dideli paveikslų formatai, puikiai jaučiami tonai ir pustoniai, platūs ir „riebūs“ potėpiai byloja apie tvirtą menininko nusistatymą, atskleidžia tam tikrus kūrėjo pasąmonės klodus. Jo kūriniai interpretuojami per labai aiškią kontekstualumo prizmę.
Jauna ir veržli menininkė iš Kauno Donara Manukian turi aiškų savitą stilių, jos potėpiai laisvi. Dailininkės mėgstama tema – žmogus, jo saviraiška, subtilus nuogumas. Norėdama atskleisti savo mintis autorė naudoja gan siaurą spalvų diapazoną ir stengiasi išnaudoti kiekvieną įmanomą atspalvį, baltos ir juodos kontrastą, šiltus, bet ne saldžius tonus, sukurdama intymios prieblandos atmosferą. Dėl to jos darbai – tik dar įspūdingesni.
Na va, net neprisireike meninininkei pirkti papuosalu. As nesu tokia gabi, vestuvems ieskojausi tobulo juvelyro, ir radau..