header / full width banner
Svarbu, Veidai

“Matau Dievo kūrinį, o ne nuogą moterį”

Rolanda Lu

Rolanda Lu
2018-06-02


Pasiūlymas nusimesti drabužius prieš svetimą žmogų, net ir kilniais, meno tikslais, gali atrodyti šiek tiek šokiruojantis. O jeigu fotografas yra vyras, tai iš viso… Tačiau kai kurios moterys, apsinuogindamos prieš fotoobjektyvą, ne tik siekia padaryti malonų siurprizą savo mylimajam, įamžinti savo kūno jaunystę, bet ir išsilaisvinti iš vidinių kompleksų, baimių, kad yra negražios ar net tokiu būdu gydyti išsiskyrimo su mylimu žmogumi žaizdas.

Tai padaryti joms padeda Viktoras Gečas – fotografas, kamerą į rankas paėmęs prieš 30 metų ir iki šiol šiam pomėgiui atiduodantis visą savo laisvalaikį. Net ir Airijoje, kur prieš 15 metų persikraustė gyventi iš Klaipėdos su šeima.

„Man įdomiausia, kol moterį įkalbu fotografuotis, kol ji nugali savo kompleksus, kol nori ir bijo. Tas procesas gali užtrukti net kelis metus. Mano neseniai pasiektas „įkalbinėjimo rekordas“: 10 metų mergina ruošėsi ir brendo fotosesijai“, – pasakojo Viktoras Gečas.

Su Viktoru susitikau jo viešnagės Klaipėdoje metu ir tai, beje, buvo jau antrasis mūsų pokalbis žiniasklaidai. Pirmą kartą šnekėjomės prieš 16 metų, kai Viktoras dar dirbo barmenu viename uostamiesčio restoranų. Tąkart mane labai sudomino „užklasinė“ barmeno veikla, kurią Viktoras vadino ne šiaip fotografavimu, o fototerapija.

Antrą kartą su Viktoru susitikus jau po 17 metų buvo smalsu, ar jis vis dar ištikimas savo pomėgiui ir kaip jį realizuoja gyvendamas kitoje šalyje, kaip į tai reaguoja vietiniai žmonės, nes teko girdėti, jog katalikiškos Airijos tradicijos gana santūrios. Ir, žinoma, moterys! Ar jos vis dar nori savo negražumą ar sielos žaizdas „gydytis“ fototerapijos pagalba?

Kai paskutinį kartą bendravome, dar gyvenai Klaipėdoje. Kodėl išvykai į Airiją?

Paskutinė vieta, kur dirbau barmenu, buvo restoranas „Ferdinandas“ Klaipėdoje. Bet tuomet jau žinojau, kad mano „barmenavimo“ dienos eina į pabaigą, kad daugiau šito darbo nebedirbsiu. Nors, aišku, negali ir dabar spjauti – kas žino, kas gyvenime gali nutikti?

Man patiko barmeno darbas, jam atidaviau 22 metus. Bet viskam savas laikas. Metai padaro savo, o barmenai su patirtimi nelabai reikalingi. Arba jie turi savo restoranus, arba šį darbą dirba jaunimas. Ir tai yra gerai.

Aš šiuo metu Airijoje dirbu paprastą darbą, fabrike prie uosto. Kiti gal jį vadins juodu, o man jis atrodo normalus. Kas nori dirbti, dirba ir uždirba. Aš iš tų, kurie dirba. Kaip ir visa mūsų šeima.

Negalvojate grįžti į Lietuvą?

Nesakom, kad negrįšim. Jau buvome pasiruošę kelti sparnus, bet Lietuvoje padėtis tokia permaininga, tai vėl pristabdėme. Man patinka Lietuva, yra joje ką veikti, bet, aišku, vėl reiktų priprasti, pradėti nuo nulio.

Airijos lietuvių bendruomenėje esame gerbiami žmonės, turime darbus, socialines garantijas, dalinai ir pensijai jau užsidirbome. Domiuosi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, žiūriu tris televizijas: lietuvišką, rusišką ir anglišką. Informaciją renku ir gyvai: iš draugų, kurie Lietuvoje, Ukrainoje gyvena, dažnai važiuoju į tarptautinius fotografų festivalius, ten atvyksta daug žmonių iš buvusios Tarybų Sąjungos, pasikalbu su jais. Turiu draugų, kurie grįžo į Lietuvą su šeimomis ir patenkinti. Lietuva – tėvų žemė, sava kalba – tai svarbu.

Pakalbėkime apie tavo pomėgį. Kada pajutai, kad tave traukia nude stiliaus fotografija?

Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau maždaug prieš 45 metus. Susidomėjau stebėdamas, kaip daro nuotraukas senelis. Pirmasis mano fotoaparatas – „senukas“ „Smena-8“. Su juo pradėjau pirmuosius  zotografinius bandymus. Pirmoji moteris, pakliuvusi į mano fotoobjektyvą, buvo tuomet dar būsimoji žmona Rima. Mes kartu jau 30 metų. Vasara, graži gamta, o ežere maudosi nuoga moteris – ėmiau ir nuspaudžiau fotoaparato mygtuką Rimai nematant. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Žmona tapo nuolatiniu mano fotografavimo objektu: apsirengusi, nuoga, gamtoje.

Pamenu, kaip ji padovanojo Rimanto Dichavičiaus albumą „Žiedai tarp žiedų“. Nuo tos akimirkos šis meistras man tapo savotišku mokytoju. Ir dabar seku jo kūrybą. Nemėgdžioju, tačiau laikausi klasikinės erotinės fotografijos principų. Nors, būna, kartais ir nuklystu nuo jų.

Mano didžioji kritikė buvo ir yra žmona Rima. Pasižiūri ir pasako: tu jau čia vėjus paveiksluoji…

Viktoro Gečo nuotr.
Nuolat pabrėži, jog laikai save fotografu mėgėju.

Taip, nes aš ir esu tik mėgėjas. Fotografuoju laisvalaikiu. Dažniausiai – ne už pinigus, o šiaip, savo malonumui. Iš savo pomėgio verslo nedarau. Jei paveiksluosiu už pinigus, man tai atrodys nebetikra ir būsiu įsipareigojęs. Mano užsiėmime fotografavimas nėra svarbiausias veiksmas. Kaip ir anksčiau, kai pradėjau fotografuoti, taip ir dabar man įdomiausia yra įkalbėti moterį, kad ji „atsiduotų“ kamerai, paveikti, įtikinti, kad nusirengtų.

Manęs klausia – kam tau visa tai reikalinga? Tai reikalinga ne man, o tai moteriai, kurią fotografuoju. Todėl ir šį pomėgį vadinu fototerapija. O aš esu fototerapeutas (juokiasi – aut. pst.). Man įdomiausia, kol moterį įkalbu fotografuotis, kol ji nugali savo kompleksus, kol nori ir bijo. Tas procesas gali užtrukti net kelis metus. Mano neseniai pasiektas „įkalbinėjimo rekordas“: 10 metų mergina ruošėsi ir brendo fotosesijai. Ir pagaliau subrendo! Atėjo laikas ir pasakė: gerai, kodėl gi nepabandžius?

Kaip vyksta tas įkalbinėjimo procesas ir kodėl moterys nusprendžia apsinuoginti?

Visą tą laiką moterį ruošiu po truputėlį. O poreikis fotografuotis atsiranda tada, kai kūnas su metais ima keistis. Kompleksų turime mes visi – ir vyrai, ir moterys. Žmogus nemato savęs iš šalies arba nenori matyti, o nuotrauka yra tarsi jo veidrodis.

Kol moterys sutinka fotografuotis, daug išsipasakoja. Atveria savo „dūšias“ ir atskleidžia paslaptis. Ko nedrįsta pasakyti vyrui, mamai, draugei. Po truputį tampame artimesni. Iš tiesų manyje „nusėdo“ daug paslapčių, kurių niekas nežino…

Technologijos žengia labai sparčiai. Dabar vos ne visi fotografuoja. O ar pasikeitė per tuos metus moterys, gal jos tapo drąsesnės, o gal – atvirkščiai?

Kai pats sensti, visos moterys tampa jaunesnės (juokiasi – aut. pst.). O jeigu rimtai, technologijos ir žmonės keičiasi, o mano požiūris į fotografavimą – nelabai. Nemėgstu visokių netikrų dalykų. Ir fotošopo nemėgstu. Man patinka natūralumas. Galiu kokią raukšlelę sulyginti, tačiau nieko daugiau. Nors kartais pažaidžiu ir su programomis. Man iš viso patiktų fotografuoti sena kamera. Gal ateityje taip ir padarysiu.

Kaip surandi modelius? Ar jie tave suranda?

Daugiausiai fotografuoju moteris iš pažįstamų rato. Man labai svarbu pažinti fotografuojamą modelį. Žinoti, ką ji mėgsta, o ko ne. Kartais, kad įvyktų procesas, tenka imtis mažų gudrybių. Jei būčiau verslininkas, dėčiau skelbimus, kad ieškau modelių. O aš tiesiog bendrauju. O jeigu išeina kalba apie fotografavimą, jeigu pajuntu, kad moteriai ta tema įdomi, užsimenu, pasiūlau.

post banner

Man kažkaip pavyksta užmegzti kontaktą, užsitarnauti pasitikėjimą. Daug dabar pagelbėja feisbukas. Grįžtu į Lietuvą, perklausiu senas pažįstamas, gal norėtų, gal persigalvojo. Kartais sako, galiu pabandyti, bet nežinau, ar man pavyks. Pasiūlau nuvažiuoti prie jūros, nereikia jokių įkalbinėjimų, žiūrėk, su suknele, o štai jau be suknelės. Gal gamta padeda, o gal manim pasitiki. Jaučiu, kad pasitiki, įlendu, matyt, aš joms kažkaip į „dūšią“.

Pastebėjau tendenciją, kad jaunesnės mėgsta žaisti. Užvedi kalbą apie paveikslavimą, sutinka, o kai reikia iš tiesų tai daryti, suka uodegą: esą, pajuokavau… Bet aš taip lengvai nepasiduodu. Man įdomu, kiek kartų reikia tą meškerę užmesti, kad pagaučiau žuvį.

Merginos dabar drąsesnės, bet jų drąsumas labiau komercinis. Gali fotografuotis už pinigus. Nori, kad joms sumokėtų, be jokių problemų gali išsirengti. Yra savi tarifai. Teko ir man mokėti, kad padengčiau modelio keliones išlaidas.

Fotografų festivaliuose atlygis už darbą modeliams būna įskaičiuotas į bendrą sumą, kurią sumoki kaip dalyvis. Paprastą moterį yra ir įdomiau, ir sudėtingiau fotografuoti negu modelį. Paprasta moteris yra tikresnė, ji išgyvena tikras, o ne sintetines emocijas: nedrįsta, atsikalbinėja…

Ar fotografuojasi tik lietuvės?

Esu airę paveikslavęs, latves, ukrainietes, ruses. Airijoje daugiausiai fotografuoju emigrantes, vietines tik kelias fotografavau. Su airėmis ir paprasčiau, ir… neįdomiau: nufotografavome, atidaviau nuotraukas ir nebūna didelių reakcijų, neparodo savo emocijų.

Lietuvoje – didelis fotografų pasirinkimas. Merginos, tik baigusios vidurinę – jau modeliai. Norinčių paveiksluotis – pakanka. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, gal tokia banga? Bet aš nepuolu ant tų bangų. Ieškau viduriuko.

Per metus nufotografuoju 5 – 10 moterų. Iš viso esu nufotografavęs gal arti pusantro šimto. Neturiu tikslo – nufotografuoti kuo daugiau. Žinau tik viena, kol kas savo šedevro dar nesukūriau, dar vis jo laukiu (juokiasi – Aut. pst.).

Šiemet sudalyvavau dviejose parodose. Bręstu nedideliam albumui ir personalinei parodai.

Praėjusią vasarą fotografavosi viena mergina. Sudėtingas gyvenimas, viskas nesiseka. Pasiūliau pabendrauti, jei išeis, sakau, pasifotografuosime. Oras šaltas. Jai reikėjo peržengti kažkokią ribą, reikėjo streso, iššūkio, kuris supurtytų. Ir kad įvyktų lūžis. Ir valio! Gyvenimo ratas pradėjo suktis teigiama linkme, akyse prašviesėjo!

Dėl kokių priežasčių moterys fotografuojasi?

Turbūt kas antra jaučiasi negraži… Nors mano akimis – nuostabi moteris, sau ji atrodo tai per stora ar per plona, krūtinė per didelė ar per maža. Randa šimtus priežasčių, kokia ji „ne tokia“, bet paveiksluotis norėtų. Ir turiu atrasti tai, kas padėtų moteriai pamatyti save kitomis akimis.

Žinau, kad tik nufotografavus, negalima rodyti nuotraukų. Tapsi blogas fotografas, nes moterys ims ieškoti savo trūkumų tose nuotraukose.

Būna graži, o vidus tuščias, ir nėra, ką fotografuoti…

Kokio amžiaus moterys fotografuojasi?

Maždaug nuo 20 metų. Kai į gyvenimą pradeda rimčiau žiūrėti ir dar nestabdo vyras ar draugas. Vyriausia buvo 50 su trupučiu. Tiesą sakant, metų neklausiu.

Modelį fotografuoti – tai kaip puokštė gėlių, ji jau paruošta, sukomponuota. Jos nebereikia mokinti. Man taip neįdomu. Profesionalūs modeliai labai gerai dirba, gražūs kadrai, bet nėra gyvybės, nėra kontakto, pokalbio, šarmo, nėra proceso.

Turbūt daugeliui kyla klausimas: o kaip tu, vyras, jautiesi prieš nuogą svetimą moterį?

Fototerapija – specifinis žanras. Ne visiems jis įdomus. Kiti negali tuo užsiimti, nes mato sekso objektą, kiti – iš viso nemato, ką paveiksluoti. Dar kitiems labiau patinka peizažai nei moterys. O man neįdomu moteris su rūbais paveiksluoti: nėra to žaidimo, siūlo tampymo, kontaktas kitoks. Man patinka moterį „nurenginėti“ fotoaparato pagalba. Tačiau fotografuodamas aš nematau nuogos moters.

Fotografuojant atsiranda toks keistas jausmas, jog dingsta riba, kad esu vyras, o prieš mane – moteris. Lieka tik paprastas fotografas ir modelis. Neįsijungia jokia fiziologija. Na, nebent į kokias fantazijas įkrisčiau, o po to fotografuočiau (juokiasi – Aut. pst.). Ir prakaitas bėga ne todėl, kad pamatau nuogumą, o todėl, kad lakstau, šokinėju, ieškau kokio nors įdomesnio kampo, patogaus mirksnio.

Kartais jau baigiam fotografuoti, jau pasakau, kad paskutinis kadras, moteris atsipalaiduoja, o po padarom dar 20 kadrų.

Ir tik paėmęs į rankas nuotraukas suprantu, jog fotografavau nuogą moterį. O iki tol tai buvo kūrinys, kurį tu lipdei. Aš matau ne nuogą moterį, o Dievo kūrinį. Ir visos moterys man yra gražios, kad ir ką apie save besakytų…


2018-06-02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Herkaus Manto g. 36 – 6 kab.
Klaipėda, LT-92233
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt