Humanizmas sako, kad kiekvienas asmuo vertingas. Gal ir savaip, bet… vertingas. Abstraktus humanizmas iškreipia visuomenės vaizdą, net savipratą. Kuomet randasi žmogus, kuomet jo vertė ir kaip ji pamatuotina? Pabandykim atsakyti, gal kiek netiksliai, bet kryptingai.

„Kiekvienas supranta savo vertę” – pirmoji netiesa, kuri skamba per dažnai. Greičiau priešingai, mažai kas žino, ko jis vertas. Ir tik kritinėje situacijoje tai atsiskleidžia. Taip sako egzistencialistai A.Camiu ar J.P. Satre, stipriai tyrinėję žmonijos savipratos problemas. Bet tai istorija. Būtų gerai, kad mes patys mokėtume tai nustatyti. Galime nesunkiai žmones pasverti. Tiesa, vaikai turi nedideli svorį, o stambus vyriškis ar moteris gerokai didesnį. Jei tai būtų vertė, tai viskas būtų aišku. Bet neturime tokios matuoklės. O gaila.

Tiesa, su žmogiškaisiais vertinimasi mes susiduriame nuolatos. Pradedame vaikų darželio įvairiausiais konkursais ir pasirodymais su apdovanojimais, tęsiam mokyklose, aukštoji ar specialioj taip pat vertina kiekvieną besimokantį.

Pradedame vaikų darželio įvairiausiais konkursais ir pasirodymais su apdovanojimais, tęsiam mokyklose, aukštoji ar specialioj taip pat vertina kiekvieną besimokantį.

Toliau mus vertina darbdavys ar pirkėjai. Pirmasis nustato atlyginimą, t.y. vertina. O jei turi savo verslą, tai jūsų naudingumą taip pat vertina kiti. Aš jau nekalbu apie menininkus: poetus, rašytojus ar dailininkus, dramaturgus ar scenografus. Jie nuolat skundžiasi bloga visuomenės nuomone apie juos, o jei dar pakalbėsi apie pirkimus, tai gali gauti į ausį ar net labiau.

Taigi, žmogus visuomet vertinamas iš išorės – arba pats, arba kaip produkto kūrėjas. Tada gali išgirsti – geras dailininkas, puikus rašytoja ar blogas poetas. Lyg ir vertinamas žmogus, bet iš tikro vertinami jo kūriniai.

Ką daro pats asmuo, ar sugeba pamatyti save iš šono? Ar sugeba save vertinti> Nors ir subjektyviai? Ir taip, ir ne. Nėra vieno atsakymo visiems. Ne kiekvienas sugeba vertinti pats save. Vieni dėl amžiaus – trūksta patyrimo. Kiti dėl fizinių ar psichinių asmens savybių. Treti jau vien dėl to, kad nemąsto, o tiesiog remiasi kitų aplinkos veikėjų nuomonės pripažinimu.

Kai mokytojas sako, kad jo kvaili mokiniai, jis vertina ne juos, jis pateikia savęs įvertinimą. Mokiniai nebūna geri ar blogi – jie yra procese, kuris vadinamas mokymu kartais su auklėjimu, kartais be jo. Geras mokytojas gali ir dramblį išmokyti šokti. Todėl jis ir geras, kad sugeba. Jei menotyrininkas visai absurdišką menininko kūrinį išliaupsina, nors tai akivaizdus niekalas, tai jis įvertina ne kūrėją, o save, savo žinojimą ir sugebėjimą sakyti tiesą. Jeigu politikas sako tik tai, kas patinka rinkėjams, tai leidžia jį vertinti kaip „skudurėlį“, į akis sakantį gražius žodžius.

Gal kiek sunkesnė situacija, kai reikia vertinti sveikatą. Tenka nuolatos susidurti su vadinamosiomis sociologijomis, kurios pateikia skaičius, kaip kas vertina savo sveikatą. Esminė problema yra ta, kad beveik niekas negali artikuliuotai paaiškinti, kas yra ta sveikata,  o iš kitos pusės absoliuti dauguma neturi medicininių žinių tiksliam vertinimui. Todėl jausenos duomenis vadinti sveikatos rodikliu – pernelyg abstraktu, o gal net ir klaidinga.

Vertinti save galima ne teoriškai. Žmogus, kaip sakė minėtieji egzistencialistai, atsiskleidžia ribinėse situacijose. Būti geru, kai niekas tau negresia, yra nesunku. Išlikti geru kitiems, kai tau tai gali kainuoti sveikatą ar gyvybę – tai tikrasis vertinimas. Kaip žinoma, žmogus veikia. Tos veiklos rezultatai atskleidžia asmens vertingumą, t.y. įvertina. Mažą – mažai, didelį – tiksliai. Mokėti vertinti save ir kitus – dalykas, kurio reikia mokytis.