Apie „emgieboltiką“ visi, kad netingi, jau parašė, pakalbėjo, paskaitė, pakomentavo, pasiklausė ir pasižiūrėjo.

Tad dar kartą grįžti prie šio, pasak vieno politikos senbuvio, burbuliavimo, tikrai neverta. Juoba kad su tokiu vaizdingu šio skandalo apibūdinimu negalima nesutikti.

Tačiau jau dabar aišku, kad šiam skandalui aprimus, susidursime ne su abstrakčiais burbuliavimais, o su konkrečiais teisminiais procesais.

Asociatyvi nuotr.

Kas jau kas, o šiame skandalo sūkury atsidūręs žurnalistas tikrai nepraleis progos iš valstybės prisiteisti tūkstantėlį kitą. Ir jis bus visiškai teisus!

Šiuo atveju nekalbame nei apie jo darbelius, nei juoba apie jo moralinį veidą – moralės apraiškų šiame procese, švelniai tariant, ieškoti neverta.

Kalbame apie prigimtines, t .y. elementarias žmogaus teises. Tas privataus žmogaus gyvenimo neliečiamumo teises, kurias mums garantuoja mūsų šalies Konstitucija ir kurias pirmiausia turėtų užtikrinti (bei ginti!) tie, kurie šiuo konkrečiu atveju jas ir pažeidžia.

Pažeidžia, nežinia kiek laiko ir kokiu pagrindu klausydamiesi privataus žmogaus telefoninių pokalbių bei vėliau netrukdydami tų pokalbių su visais „pypsiukais“ viešai skelbti linčo teismų gerbėjų džiaugsmui.

Ir, panašu, visiems viskas čia gerai, niekam niekas nekliūna.

Nekliūna net ir kolegoms žurnalistams, kurie kitu atveju, jei tik bent kiek būna pasikėsinta į jų žodžio laisvę, bemat stoja mūru, tačiau dabar, kaip kokios pliotkininkės bobutės iš Balbieriškio, be skrupulų spausdina-garsina nė iš tolo į jokią baudžiamąją atsakomybę nepretenduojančias, neretai gana bereikšmes pokalbių nuotrupas.

Čia taip nuo šiol Lietuvoje jau suvokiama visuomenės teisė žinoti? O gal visgi tai labiau teisė smalsiai žiūrėti pro rakto skylutę, a priori nuteisiant visus, kas papuolė į galbūt ir pikantiškų, tačiau teisiškai dažniausiai beverčių telefoninių pokalbių išklotines.

Ir dar – ką tokio naujo, kas iki šiol nebuvo žinoma, iš „emgieboltiko” istorijos sužinojo visuomenė? Kad tarp žurnalistų yra tokių, kuriuos galima nupirkti? Ot tai naujiena! Ne jis pirmas, ne jis paskutinis.

O gal naujas, iki šiol niekam negirdėtas faktas yra tai, kad verslas bando papirkti politikus? Nebejuokinkit… Juoba kad tuo turi užsiimti tie, kam privalu pagal pareigas –  begalė teisinių institucijų, kurios, kaip rodo jau šį ketvirtadienį prasidėsiantis žymiosios politikės korupcijos bylos nagrinėjimas teisme, pastaruoju metu lyg ir bando imtis aktyvesnių veiksmų šiame fronte.

Tačiau prie iš tiesų naujųjų mūsų dienų tendencijų, beje, augančių kone geometrine progresija, galima būtų priskirti jau minėtąjį nesutramdomą pomėgį ne tik visuose lygiuose nesilaikyti nekaltumo prezumpcijos, bet ir be teismo nuteisti visus iš eilės. Ir ne tik mūsų šalyje, bet, deja, ir kai kuriose senosios demokratijos valstybėse.

Mada, pasaulyje užgimusi su viešu isterišku #Metoo vyrų nekentėjų cypavimu, Lietuvos atveju pavirto į viešą telefoninių pokalbių blusinėjimą, pradedant dar nuo liūdnai pagarsėjusio eksprezidento laikų, ir baigiant dabartiniu priešų bei Tėvynės išdavikų ieškojimu aplinkui.

Kita vertus, o kodėl nepablusinėjus tų pokalbių, jei pats Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (įsiklausykite į pareigų pavadinimą!), teisininkas, į kairę ir į dešinę mielai komentuoja savo vadovaujamo komiteto abejotinos reikšmės selektyvias išvadas, tuo pabrėždamas savo tariamą reikšmingumą.

Tad ar beverta stebėtis, kad 21-ame amžiuje demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje linčo teismai tebėra tokie pat populiarūs ir gajūs, kaip ir tada, kai gyveno pats jų propaguotojas ponas Linčas…