Žurnalistai tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti likusieji – juos ištinka tie patys buitiniai rūpesčiai, kaip ir mūsų skaitytojus, į kurių bėdas dažnai tenka reaguoti.

Tad kas aprašys žurnalistės, į kurios prašymą sutvarkyti varvantį karšto vandens vamzdį nuo ankstyvo penktadienio ryto ne tik nereaguoja „Žardės būstas“, bet dar, pasirodo, ir skleidžia netiesą?

Tenka plunksnos griebtis pačiai, jei jau įprastu keliu prisišaukti meistrų nepavyksta.

Autorės nuotr.

Po to, kai praėjusią savaitę buvo pajungtas karštas vanduo Klaipėdos pietinės dalies gyventojams, pastebėjome, jog tualete per karšto vandens vamzdį, ateinantį iš bendros sistemos 5-ajame aukšte, ėmė sunktis vanduo – ties ta vieta, kur vamzdis yra sujungtas. Laša kol kas nedaug (per dieną – po pusę stiklinės), bet prieš keliolika metų, vos tik įsikėlus į šį butą, būtent ties ta vieta vamzdis buvo trūkęs ir apipylęs ne tik mūsų, bet ir visų kaimynų iki 1-ojo aukšto butus ( gyvename 5 a.)

Prisiminusi aną potvynį ir dvi dienas, praleistas be jokios vandens (ačiū Dievui, kad tada dar nebuvo pajungtas karštas vanduo!), ankstyvą penktadienio, birželio 8-osios rytą, tuoj po 8-os valandos susirandu reklaminį „Žardės būsto“ lankstinuką ir skambinu nurodytu telefonu.

Išsamiai papasakoju situaciją. „Ponia, jums meistrus kviesti ar avarinę?“ – klausia moteriškė. Atsakius, kad apie vamzdžius nelabai nusimanau, tik bijau, kad jis netrūktų, nusprendžia registruoti gedimą meistrams. „Laukite skambučio, šiandien darbo dienos eigoje jums paskambins”, – sako. Dar praneša, kiek kainuoja meistrų darbo valanda.

Sėdžiu, laukiu, laša. Neskambina. Į darbo pabaigą skambinu per vargus gauto vadybininko telefonu. Pažada atsiųsti avarinę. „Laukite skambučio”, – sako.

Sėdžiu, laukiu, laša. Paskambina apie 21.30 val.

Atvažiuoja du vyrukai, linksmi tokie, rusakalbiai. Žiūri, kraipo galvas. „Ne, ponia, čia mes nieko nepadarysim, reikia vandenį užsukti, rytoj atvažiuos kita brigada ir padarys.“

Vienas ima pildyti kažkokius popierius, kitas linksmuolis išsipasakoja visą savo gyvenimą, prisiminęs situaciją, kaip ir pats buvo apipiltas bei kambariuose braidžiojo po vandenį. Juokiasi.

Pirmasis pakiša pasirašyti popierius. „Laukit, – sako, – ryt jums paskambins”.

Sėdžiu, laukiu, laša. Niekas neskambina. Po pietų, pasitarusi su namo komendante, skambinu avarinės telefonu. „Ponia, mes nieko nežinome, niekas nieko mums nepranešė, skambinkite bendruoju telefonu“.

Skambinu. „Pas jus šiandien, šeštadienį, niekas neatvažiuos, meistrai nedirba, jums meistrai reikalingi, ne avarinė, atvažiuos pirmadienį“, – sako moteriškė.

Bandau paaiškinti, jog bijau, kad vamzdis netrūktų ir neapipiltų karštu vandeniu kaimynų, nes iki vėlyvo vakaro nieko nebus namuose. „Gerai, siunčiu pas jus avarinę, laukite, jums paskambins“.

Neskambina, bet po poros valandų atvažiuoja. Kiti du, lietuviai, bet irgi linksmai nusiteikę.

„Neaaa, – sako, – mes čia nieko negalime padaryti, reikia užsukti vandenį, daug darbo. Atvažiuos pirmadienį meistrai ir sutvarkys“. „O jei iki to laiko vamzdis truks?“ – atsargiai teiraujuosi. „Jei truks, skambinkite. Ir vandenį užsukite. Viso gero“.

Sekmadienį laša, pirmadienį laša.

Prieš publikuojant šį straipsnį, dar kartą pirmadienį, 15 val., paskambinu bendruoju klientų aptarnavimo telefonu.

Tai, ką išgirstu, pribloškia: neva mes patys atsisakėme avarinės tarnybos paslaugų! Tų paslaugų, kurių niekas mums nesiteikė suteikti!

Šis atsakymas galutinai įtikina, jog, deja, kito ginklo, kaip paviešinti itin prastai dirbančio „Žardės būsto“, besireklamuojančio puikiomis paslaugomis lankstinukuose, neturiu.

Sėdžiu. Laukiu. Laša.

P. S. Šio rašinio sąmoningai nepriskyrėme prie nuomonių rubrikos, nes visi jame išdėstyti faktai yra tikri, atspindintys objektyvią realybę, o ne subjektyvią autorės nuomonę. Pokalbiai su klientų aptarnavimo centro atstovėmis įrašyti į diktofoną.