Jau prasidėjo rinkiminės kampanijos. Gal anksti, o gal ir ne. Renkamės prezidentą. Tačiau daugelis sako, kad jam patinka vienas kandidatas, kitas neigia kito galimybes dirbti šiame poste, trečias sako, kad jam vis tiek, bet kuri valdžia yra bloga.

Pirmiausia noriu paprašyti įjungti mąstymo galias. Prezidento rinkimai ne gražuolių konkursas. Jei taip būtų, galima daryti ypatingą renginį-spektaklį arba rinktis pagal nuotraukas. Deja, valstybė valdoma kitaip.

Todėl pirma, ką reikia padaryti, tai sužinoti, ką gali Lietuvos prezidentas. Yra toks dokumentas – Konstitucija. Jame nurodytos kelios šio pareigūno galimybės, netikslindamas galiu pabrėžti, kad jos krypsta į užsienio politikos formavimą ir karo reikalų priežiūrą. Tiesa, didelė įtaka yra ir teisės sistemai, taip prezidentas turi teisę stabdyti ar kurti įstatymus.

Tiesa, perskaičius Konstituciją aiškėja, kad Lietuva labiau linkus į parlamentinę demokratiją nei į prezidentinę diktatūrą.

Todėl būtų gerai, kad būsimas prezidentas turėtų patirties su darbais užsienio šalyse bei mokėtų keletą Europos kalbų. Kita pageidaujama ypatybė – teisės arba įstatymų išmanymas. Kas yra prezidento veto, dabar žino visi, dėl to kreipiamasi dažnai, nors norai nėra pildomi. Tiesa, didesnę šio darbo dalį padaro komanda, tačiau aklai pasitikėti vien ja negalima, todėl reikalingas ir asmens išmanymas.

Tai gana bendri dalykai, nors būtina atkreipti dėmesį į tą dalyką, jog prezidentas turi būti autoritetu, mokančiu vienyti, o ne skaldyti. Seimas visuomet bus sudarytas iš prieštaraujančių jėgų: priešingų partijų bei skandalingų asmenybių. Tai demokratijos norma. Tačiau tik pavieniai Europos istorijos atvejai pateikia tokius žmonės kaip Vaclavas Havelas. Net Lechas Valensa yra puolamas mūsų gerų kaimynų šalyje.

Lietuvos rinkėjai labai dažnai ieško idealo, moralinio autoritete. Tokio požiūrio pagrindinis trūkumas yra tas, kad prezidentas turi veikti, o ne moralizuoti ar auklėti. Čia jau tenka būti su komanda, kuri iki rinkimų retai rodoma.

Lietuvos visuomenė daugelyje apklausų vis dar demonstruoja, kad nori tvirtos rankos lyderio. Ateis ir padarys tvarką. Tokiu įsivaizduojamas toks prezidentas, kuris turėtų iškilti virš visų partijų, jų nesutarimų, diskusijų parlamente. Idealizmas yra gražus, bet nepraktiškas.

Artėjantys rinkimai pareikalaus „švaraus“ kandidatų sąrašo, t.y. tų žmonių, kurie nėra susitepę politinės korupcijos dėmėmis. Gerai, kad jų yra. Blogai, kad jie veik neturi patyrimo valdant valstybę. Deja, teks rinktis iš tų, ką turime. Gerai, kad jų bus ne vienas ar du, todėl galėsim lyginti. Tačiau nereikia pamiršti, kad ant žemės negyvena angelai. Žmonės turi trūkumų ir tai išlieka jų asmeninėmis savybėmis. Koks bebūtų meniu, bet valgyt teks.