Klaipėdos senamiestyje, kur ilgą laiką buvo įsitaisęs baras-pramogų centras „Šikšnosparnio lizdas“, neseniai vartus atvėrė lauko terasa itališku pavadinimu „Rosso Cafe“.

„Rosso cafe“ savininkai Artūras Aušra ir Julija Stankienė kol kas čia klientams parduoda tik kavą, desertus ir gaiviuosius gėrimus, tačiau jau turi minčių praplėsti asortimentą.

Priartėjus prie vynuogės šakomis apraizgytų vartų akis užkliūva už reklaminio stendo su užrašu „Ne, skani kava“. O vos tik įžengus vidun pasijunti tarsi Romos centre įsikūrusioje kavinukėje, tik Koliziejaus aplinkui niekur nesimato. Raudonai baltai languotomis staltiesėmis apdengti apvalūs staliukai, kavą gurkšnojančios Klaipėdos damos – viskas čia alsuoja Italija. Net ir terasos savininkus – klaipėdiečius Artūrą Aušrą ir Juliją Stankienę iš pirmo žvilgsnio galėtum palaikyti grynakraujais italais.

„Iš pradžių atėję mes sėdėjom, žiūrėjom, ir pajutom tą itališką atmosferą. Tie vartai ir ta vynuogė padarė pusę darbo. Kas beįeitų, iš karto čia mato Italiją. Vieta tarsi pati nusakė stilių, kurį reikėjo tik papildyti ir paryškinti. Daiktus mes atsinešdavome, derindavome ir iš karto pajusdavome, kokioje vietoje jie turi stovėti. Tiek paveikslams, tiek tam senam lagaminui čia – tiesiog vieta. Mums nereikėjo jokių patarimų iš aplinkinių, viską nusakė kažkokia vidinė intuicija. Galbūt padėjo tai, kad abu dirbame panašioje srityje. Aš užsiimu vestuvių dekoru, o Artūras fotografuoja“, – pasakojo Julija.

Pasak Artūro, jie kūrė vietą, į kurią norėtų nueiti patys, vietą, kurios Klaipėdai, jų nuomone, trūko.

„Patys gyvename senamiestyje. Iki šiol, jei norėdavome šiltą vasaros vakarą, kai vėlai temsta, išeiti ramiai pasisėdėti su kavos puodeliu, tokios vietos Klaipėdoje nebūdavo. 22 valandą alkoholiu neprekiaujančios kavinės užsidaro. Visur kitur – triukšmas, tranki muzika. Čia yra priešingai. Mūsų terasa – tai galimybė pabėgti nuo miesto rutinos, mėgaujantis kava ir desertais, tuo pačiu vis dar būnant senamiestyje“, – sakė vyras.

„Būtent, pasimėgauti neskubant, neprisigeriant ir nepersivalgant. Tam skirta ši vieta. Net muzika pas mus pritaikyta neskubėjimui“, – pridūrė Julija.

Nors „Rosso cafe“ – lauko terasa, joje nerūkoma, užtat pridėta dubenėlių šunims, nes klientai čia priimami su savo keturkojais bičiuliais.

Kol kas „Rosso cafe“ prekiaujama tik kava, desertais ir gaiviaisiais gėrimais, minčių praplėsti asortimentą yra.

„Ganėtinai daug bendraujam su savo klientais ir visada paklausiam nuomonės, ko pas mus trūksta. Vynas šiuo klausimu kol kas laimi. Yra teorinė tikimybė, kad atsiradus vynui pas mus būtų ne tik desertų, bet ir užkandėlių prie vyno“, – sako Artūras.

Naujosios vietos savininkai pabrėžė, kad nesistengia taupyti produktams.

„Grietinėlę plakame patys, nenaudojame jokių cheminių pakaitalų. Kai desertai nesusivalgo, darome apsirijimo vakarėlį“, – juokiasi abu.

Terasą kartu įkūrę draugai užsiminė, kad galvoja suteikti galimybę savo erdvėje daryti uždaras šventes, furšetus tiems, kurie norėtų surengti šeimos vakarą ar net, pavyzdžiui, vestuves senamiestyje be trankios muzikos.

Kodėl „Rosso“? Julija tvirtina, kad pradžioje turėjo daugybę itališkų pavadinimų variantų: „Galvojome apie visokiausius trumpinius, tokius kaip „Tuto“, „Toto“. Išsirinkome „Rosso“, kadangi šis pavadinimas ne tik labai gražiai skamba itališkai, bet ir reiškia „raudonas“.

„Pagalvojom, štai, staltiesės raudonos, staliukai raudoni kėdės raudonos, net aš pripratau lūpas raudonai dažyti“, – šypsosi moteris.

Abu pašnekovai neneigė, kad pradžioje tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais, o didžiausias jų – klientų pritraukimas. Nors terasa ir pačioje senamiesčio širdyje, vieta nėra labai praeinama. Kita dilema – trumpas vasaros sezonas.

„Ką darysim toliau? Galbūt kažką įrengsime viduje“, – sakė šeimininkai.