Nuomonės

Melskimės, kad tik nepersistengtų… (3)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2018-07-03


Nežinau, gerai ar blogai, kad mūsų vaikystėje nebuvo vaiko teisų apsaugos sistemos. Kad mūsų, vaikų, nereikėjo gelbėti nuo suaugusiųjų. Nuo mūsų tėvų.

Mūsų vaikystė buvo linksma, šviesi ir laiminga. Visos vasaros buvo mūsų ir mes jas leisdavome nuo ryto iki vakaro lauke. Beje, ne tik vasaras: ir pavasarius, ir rudenius, ir žiemas taip pat. Lekiant rogėmis ar slidėmis nuo kalniukų, maknojant po sniego pusnis, į kurias kartais sugebėdavome įbristi …iki kaklo.

Niekas iš mūsų artimųjų neskambindavo policijai (tuometinei milicijai) ar vaikų teisėms (kurių, žinia, ir nebuvo), jei namo negrįždavome nustatytu laiku. Mobiliųjų neturėjome ir niekas mūsų neieškodavo. Nes visi žinojo, kad vis tiek, kai išalksime, grįšime namo. Nusidūkę, murzini, bet laimingi. Prigriebę riekę duonos su  sviestu – vėl į lauką. Iki išnaktų. Grįžusius labai vėlai, vienus tėvai bausdavo, kitus – tik apšaukdavo, tretiems nieko nesakydavo.

Visos vasaros buvo mūsų ir mes jas leisdavome nuo ryto iki vakaro lauke. Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenome labai laisvai, o dabartinių supermamyčių siaubui – ir iš visų pusių apsupti mus tykančių baisiųjų pavojų. Nuo kurių labai retas nukentėdavo.

Gyventi mes mokėmės iš gyvenimo, ne iš kompiuterių ar telefonų. Taip, iš gyvenimo išmokome ne tik gerų dalykų, bet ir blogų – lygiai taip pat, kaip jų išmokstama iš kompiuterių. Skirtumas tik toks, kad tai buvo realūs, apčiuopiami, to paties gyvenimo patikrinti dalykai.

Įdomiausia visgi tai, kad dauguma iš mūsų tuos negerus dalykus bemat pamiršdavome, bet būdavo ir tokių, kuriems jie patikdavo. Taip pat, kaip kad ir dabar.

Daugelį iš mūsų tėvai vaikystėje lupdavo. Vienus – mažiau, kitus – daugiau, o tokių, kurie išvis nebūtų ragavę beržinės košės, ko gero, buvo mažuma.

Mūsų laikais nebuvo įstatymo, draudžiančio tėvams mušti vaikus, tėvai mus auklėjo taip, kaip mokėjo, tradiciškai. Viskas, kas anuomet dėdavosi šeimose, buvo tik pačios šeimos, ne valstybės, reikalas.

Valstybė įsikišdavo kritiniais atvejais, kai tėvai mirdavo arba visai nusigerdavo ir iš jų būdavo atimamos tėvų teisės. Tai buvo didžiulė, baisi gėda. Tokius atimtus vaikus patalpindavo į vaikų namus. Kai kurie tėvai vaikų namais gąsdindavo savo nepaklusnias atžalas, nes atsidurti vaikų namuose reiškė tą patį, kaip ir pakliūti į kalėjimą.

Lupimo niekada nepateisinau ir net būdama visai mažytė maniau, jog toks tėvų elgesys su savo vaikais yra neteisingas. Lygiai taip pat manau ir dabar. Suaugusieji neturi smurtauti prieš vaikus, todėl labai džiaugiausi, kai pagaliau buvo priimtas įstatymas, draudžiantis tai daryti.

Tačiau vis mąstau štai apie ką.

Jei tada, kai mes gaudavome lupti nuo tėvų, mus nuo jų būtų atskyrę ir patalpinę pas globėjus, pas svetimas tetas ir dėdes, į svetimą aplinką, ar nuo to mes būtume užaugę geresni? Labiau (ar mažiau) psichologiškai traumuoti?

Man, anuometiniam vaikui, tokia mintis, kad galėčiau būti atplėšta nuo savo tėvų tegul ir neilgam, būtų buvusi tiesiog nepakeliama.

Nes mažam vaikui negali būti baisesnio dalyko, kaip netekti savo tėvų. Gavus nuo jų lupti, dar kartą patirti antrą, kur kas skaudesnį smūgį – būti nuo jų atskirtam, išplėštam iš artimos aplinkos ir apgyvendintam su svetimais žmonėmis!?  Vienareikšmiškai – tai vaiko psichiką žalojanti, traumuojanti patirtis, vienaip ar kitaip atsiliepsianti tolimesniame jo gyvenime.

Žinia, laikai keičiasi. Dabar šis anų laikų vaikui prilygstantis siaubas yra pateikiamas kaip gėris ir išsigelbėjimas, kaip vaiko apsauga. Dabar didžiulė tetų ir dėdžių armija už nemažus valdiškus pinigus onlainu pluša, gelbėdami vaikus nuo jų tėvų, atiduodami juos svetimiems.

Melskimės, kad tik jie, šitie darbštuoliai, nepersistengtų!

Kai pagalvoju, kaip visgi gerai, kad anuomet nebuvo kam mūsų gelbėti nuo mūsų tėvų…

 


2018-07-03

3 komentarai apie “Melskimės, kad tik nepersistengtų…”

  1. Galėjote savo nostalgija dalintis ir kokiame kitokiame kontekste. Ir nostalgijos daug, ir moralą buvo gėda skaityti..

    • Nežinau, kur matote nostalgiją? Ir moralo jokio nėra: kiekvienas mato tai, ką nori matyti 🙂

  2. Labai gerai kd neguvenote seimoje su monstru, lenciugais musdavusi savo vaikus, kai vaiku teisiu nebuvo ir fizinio mokytojas bijojo prasizioti kad taip gali musti vaikus kaimo intelegentas, naminis alkoholikas, kuris nebengdavo ir dukteru krutines dydi patikrinti…. dabar bent jau ujamus vaikus gali suzinoti aplinka ir esant itarimui apsaugoti…neteko augt seimoj kur broliai smaginosi su mazom sesem kol tevai darbuose, nes juk vieni kitus augino…. tai krastutinumai, bet jeigu anuometinej spaudoj apie tai neskaitet, tai nereiskia kd to nebuvo…ir kiek ano meto suluosintu vaiku yra kurie nemoka savo vaiku dabar mylet irgi niekas neskaiciuoj. Sistema buvo labai bloga, jeigu iki tiek nusirista, nuzmogeta, kd savi vaikai uzmusami! Taip kd nera ko ilgetis tu baisiu laiku, kur buvo luosinama zmoniu samone ir atsakomybe

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt