[vc_row][vc_column][vc_column_text]Šeštadienio vakarą ant pastato Turgaus g. 2 sienos iškilmingai atidengta Tilžės ir Fuldos aktų signataro, gydytojo, lenktynininko bei buriuotojo Valterio Didžio atminimo lenta.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus iniciatyva atsiradusį memorialinį akcentą atidengė iš Australijos atvykę V. Didžio vaikai Ieva ir Martynas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

V. Didžio dukra Ieva sakė buvo pasirašiusi kalbą, bet ji kažkur prapuolė. Nepaisant to 1943 m. gimusi moteris pasidalino gana iškalbinga tėvo biografijos detale – Unguroje, Rytų Prūsijoje (dabar Vengoževas, Lenkija) gimęs V. Didžys iš pradžių augo ir buvo auklėjamas tik vokiškai, tačiau vėliau atkreipė dėmesį, kad jo pavardės šaknis lietuviška, o galūnė suvokietinta. Galiausiai jis pakeitė savo pavardę, puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet dėl to taip užsitraukė motinos nemalonę, kad su juo gimdytoja nebendravo net 10 metų.

„Jis prieš savo šeimos norus surado savo šakinis ir tapo nuoširdžiu lietuviu. Net Australijoje, kai po daugelio metų užsieniečiams leido dirbti daktarais ir ateidavo pacientai su tokiomis pavardėmis kaip Kurshat, Brasat, Schilat ir jie nemokėjo lietuviškai, jis jiems įkaldavo, kas jūs esate, kad žinotų savo kilmę, kad yra Kuršaitis, Brazaitis, Šilaitis”, – sakė ponia Ieva.

V. Didžio sūnus Martynas prisiminė, kad tėvo kelionė į Lietuvą prasidėjo dar 1977 metais, kai po jo mirties pelenai, nežinant, ką su jais daryti, buvo palikti garbingoje vietoje poilsio kambaryje, kuriame jis skaitydavo, žiūrėdavo per langus į jūrą.

„Praėjo 30 metų ir mirė mama. Lygiai tą patį padarėme su jos pelenais, padėjome šalia tėvo pelenų. Praėjo kažkiek metų, atvažiavau į Lietuvą ir mano švogeris Petras vežė aprodyti įdomesnes vietas. Mes užsukome į Bitėnus, nuėjome į Jankaus muziejų, kur pamačiau tarp Tilžės akto signatarų mano tėvo parašą – lygiai toks pat, kaip ir pasirašinėdavo senatvėje. Užvedus kalbas galiausiai baigėsi tuom, kad tėvų pelenai buvo palaidoti Bitėnų kapinėse. Praėjo vėl keli metai, buvome Jūros šventėje Klaipėdoje ir Petras Šmitas pradėjo kalbėti, kad reikia tokią lentą sukurti ir pakabinti. Iš pradžių nemaniau, kad mano tėvas toks nusipelnęs, kad gal visus tuos signatarus kartu vienu paminklu įamžinti”, – sakė Martynas Didžys.

Kartu jis prisiminė tėvo pasakojimus, kad Klaipėdą aneksavus naciams buvo išdaužyti jo kambarių langai, tad jis pasitraukė į Lietuvą apleidęs žmoną, paliko namus Melnragėje, savo jachtą ir pasitraukė į Kauną. O ten jis jau susipažino su Martyno ir Ievos mama tapusia Liudvika – sūnus gimė 1942 metais, dukra – 1943-iaisiais.

Valterio Didžio vaikai Martynas ir Ieva. Martyno Vainoriaus nuotr.

„1944 metais vieną dieną jis gavo pranešimą, kad turi rytoj prisistatyti į kažkurią iš tarnybų ir suprato, kad toks pasimatymas bus negeras, ne į naudą, todėl dar tą patį vakarą susirinko, kas brangiausia ir reikalinga, susipakavo į mašiną ir mes išvažiavome Vokietijos link. Visą laiką prieš rusų frontą, palei Baltijos pakraščius jis keliavo gilyn į Vokietiją. Keletą mėnesių visai šeimai teko ant kopų gyventi mažoje palapinėje. Ją mes atsivežėme į Australiją ir dar šiandien ją turime, nors ji ir nelabai betinka stovyklauti”, – pasakojo M. Didžys.

Vyras prisiminė, kad augdami tarp vokiečių jiedu su seserimi jau buvo pradėję bendrauti vokiškai, tačiau tėvas liepdavo šeimoje kalbėti tik lietuviškai.

„Tėvas norėjo važiuoti į Ameriką, bet ten jo nepriėmė. Australijai pradėjus priimti pabėgėlius, tėvai nusprendė keliauti ten, bet buvo sąlyga, kad pabėgėliai dvejus metus privalės atidirbti bet kokį jiems priskirtą darbą. Tėvas buvo pasiųstas dirbti į skerdyklą Melburne. Tas jam darbas labai nepatiko, buvo labai sunkus, nuolat skaudėdavo nugara. Vėliau jam leido dirbti karo ligoninėje pagalbininku, nes tuo metu Australija nepripažino europietiškų diplomų. Vėliau daugiau nei dešimt metų dirbo tarnyboje, kuri visiems žmonėms kas dvejus metus turėdavo peršvieti plaučius tikrinant, ar neserga džiova. Tai jis visą Viktorijos valstiją išvažinėjo, tikriausiai kiekvieną viešbutį žinojo. Tiek truko, kol įstatymai pasikeitė ir pabėgėliai „dipukai” gavo pripažinimą ir tėvas išlaikęs palengvintus egzaminus galėjo dirbti gydytoju, apžiūrinėti visus rytinės Viktorijos moksleivius. Buvo dirbęs ir turistinio laivo gydytoju, aplankė Ramiojo vandenyno salas. O kai sulaukė 65-erių ir valdiškai tarnybai tapo per senas, pats pradėjo verstis gydytojo praktika. Tik tada pasidarė lengvesnis gyvenimas ir tėvas jautė didesnį moralinį pasitenkinimą. Nors iki tol algos buvo mažos, vis tiek sugebėjo ir sklypą nusipirkti, ir namą pasistatyti. 1968 metais jis dar aplankė ir Lietuvą, Rytų Vokietijoje gyvenusią savo seserį, vyko į Ameriką susitikti su ten gyvenusiais mažlietuviais”, – pasakojo V. Didžio sūnus.

Beje, paklaustas, ar atminimo lentoje esantis atvaizdas panašus į tėvą, M. Didžys sakė, kad „visiškai nepanašus, bet nesvarbu”.

Bareljefo autorius, architektas Adomas Skiezgelas reaguodamas į tai bandė aiškinti, kad vaizdavo jauną V. Didžį, kai jis dar darbavosi Klaipėdoje.

Atminimo lenta atsirado lėšų skyrus V. Didžio vaikams, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai („Klasco”) ir Klaipėdos savivaldybei.

BIOGRAFIJA 

Valteris Didžys (1896-1977) 1918 m. buvo vienas iš Prūsų (Mažosios Lietuvos) tautinės tarybos steigėjų ir narių, Tilžės akto signataras. 1918–1920 m. teikė paramą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

1924–1939 m. gyveno Klaipėdoje. Iki 1939 m. dirbo geležinkelio ruožo gydytoju. Pirmasis ėmė organizuoti krašto lietuvių mokyklas. Lietuvių gydytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. 1926 m. Klaipėdoje įsteigto lietuvių jachtklubo „Buriuotojų sporto klubo“ komodoras, savo jachta „Rūta“ laimėjo prizų tarptautinėse regatose. 1926 m. Klaipėdoje įsteigė automobilininkų klubą, Lietuvos automobilių sporto čempionas. 1938 m. pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjo buriavimo aukso medalį. Naciams užgrobus Klaipėdos kraštą persikėlė į Kauną.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten 1946 m. buvo atkurtos Mažosios Lietuvos tarybos vicepirmininkas. 1947 m. pasirašė Mažosios Lietuvos lietuvių protestą (II Fuldos aktas), kuriuo reikalaujama Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos. 1949 m. išvyko į Australiją, apsigyveno Altonoje (Melburno metropolinė teritorija). Rėmė Lietuvių namų Melburne statybą. Su kitais įsteigė Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, kuri veikė iki 1952 m.

2013 m. rugsėjo 7 d. po iškilmių Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje urnos su Valterio Didžio ir jo žmonos Liudvikos palaikais perkeltos į Bitėnų kapines.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”38582,38583,38584,38585,38586,38587,38588,38589,38590,38591,38592,38593,38594,38595,38596,38597,38598″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]