Jeigu staiga tektų rinktis – gyventi rojaus kampelį primenančioje Karibų jūros saloje ar Klaipėdoje – tai tikriausiai taptų dilema ne vienam, tik ne Shainai Pietersz, kuri jau pasirinko Lietuvos pajūrį. Ir neapsiriko – įvairias pasaulio vietas išmaišiusi moteris rado čia tai, ko kitur rasti nepavyko.

Shaina Pietersz. Asmeninio archyvo nuotr.

Shainos gimtinė – sala, esanti už 9 tūkstančių kilometrų nuo Klaipėdos, tad kai prieš kelis metus ji išgirdo žodį „Lithuania“, neturėjo žalio supratimo, kuriame pasaulio krašte yra ši šalis, o šiandien užsienietė uostamiestį vadina savo namais ir tvirtina, kad be kai kurių jo savybių jau sunkiai įsivaizduoja gyvenimą.

Egzotiškos išvaizdos moteris puikiai kalba lietuviškai, turi begalę užsiėmimų ir ateities planų, tad ją tikriausiai pažįsta bent keli šimtai klaipėdiečių, ne vienam jų užsienietė tapo pirmąja anglų kalbos mokytoja ar padėjo ištobulinti jos įgūdžius.

Entuziastinga ir visuomet besišypsanti Shaina „Atvirai Klaipėdai“ atskleidė, kas ją traukia mūsų krašte ir kodėl tai yra geriausia vieta gyventi.

Shaina, kaip Jus pristatyti, kokie žodžiai yra tinkamiausi pristatymui?

Dažnai girdžiu šį ir panašius klausimus – kas aš, iš kur aš atvykau. Manau, kad geriausiai mane charakterizuoja kalbos, ir galvoje aš turiu ne tik žodžius, mokėjimą kalbėti skirtingomis kalbomis – jų aš moku šešias. Labai svarbi yra ir kūno kalba. Klaipėdoje aš viso to mokau vietinius.

Kaip atsiradote šiame mieste, iš kur Jūs?

Gimiau Curaçao saloje, o Lietuvoje su pertraukomis gyvenu jau 9 metus, pastaruosius trejus metus – Klaipėdoje. Meilė mane atvedė čia – ištekėjau už lietuvio, sukūrėme šeimą, auginu vaikus. Greitai pamėgau šį kraštą, čia nuostabi gamta ir nuostabūs žmonės – per tuos metus susiradau daug draugų. Be viso to Lietuvoje dar puikus ir maistas.

Curaçao sala. PxHere nuotr.

Curaçao sala yra už 9 tūkstančių kilometrų! Ar prieš atvykdama į Lietuvą turėjote lūkesčių, ar apskritai žinojote ką nors apie šį kraštą?

Išvykusi iš gimtosios salos ilgai gyvenau Olandijoje, vėliau – šiek tiek Vokietijoje, nemažai keliavau po Pietų Ameriką, mažiau – po Europą.

Su buvusiu vyru Linu pirmą kartą susitikome Olandijoje ir kai jis pasakė, kad yra iš Lietuvos, nesupratau, kas tai. Jokių žinių, absoliutus nulis, nieko: kas tai, kur tai? Bet kai atvykau, greitai pamėgau Lietuvą.

Visiškai skirtingą šalį nuo Jūsų gimtinės…

Kiekviena šalis yra savotiškai graži, tik mūsų vertinimai skiriasi – juk tas pats daiktas ar situacija dviems žmonėms gali atrodyti visiškai kitaip.

O Lietuva tiesiog turi kažką, kas man tinka, čia labai jauku, bet kartu – ir daug erdvės. Curaçao irgi yra labai graži: mėlyna jūra, balto smėlio paplūdimiai. Bet jeigu dabar būčiau Curaçao, man ten labai trūktų klaipėdietiško pajūrio, švelnaus ir drėgno oro,  pušų, jų kvapo. Ten – viskas atvirkščiai: ryšku, aštru, karšta.

Lyginant ją ir Klaipėdą, tai šiame mieste man tikrai trūksta vieno dalyko – šokių kultūros, kuri ten yra įgimta, o čia nėra įprasta išreikšti save per šokį. To man tikrai trūksta.

Pradėjusi šokių pamokas nusprendėte užpildyti šią tuštumą?

Stengiuosi. Rengiu Poi šokio pamokas, jis nėra susijęs su mano gimtine – kilęs iš Naujosios Zelandijos. Susidomėjau juo dar iki gyvenimo Lietuvoje, mokiausi ir mokiau jo Vokietijoje ir Italijoje. Pastebėjau, kad šis šokis turi visas savybes, padedančias žmogui atsiverti.

Mūsų šokio pamokose skamba ir Lotynų Amerikos ritmai – taip apšylame, kartu tai yra šansas parodyti, kiek šokis yra svarbus mano gyvenime, negaliu žodžiais nusakyti, kiek daug… Galiu šokti savo namų svetainėje ar balkone, karnavale, su partneriu ar be jo, su mama. Ir tai nebus noras pasirodyti, tiesiog būdas išreikšti save.

Mūsų kultūroje tai įgimta, muzika tarsi teka per kūną. Tuo tarpu lietuviai mokosi, žingsnelių, atkartoti judesius. Ir tai nėra blogai, aš laiminga žiūrėdama, kaip mano mokiniai judina klubus.

Poi šokiai – Shainos aistra. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką dar, be anglų kalbos ir Poi šokio pamokų, veikiate Klaipėdoje?

Mokau anglų kalbos ir Smiltynėje esančiame Miško vaikų darželyje, unikalioje vietoje, kurioje vaikai auklėjami tokiu nuostabiu būdu: visą laiką praleidžia lauke nepaisant oro ar metų laiko. Beje, visiškai skirtingi metų laikai yra dar viena priežastis, dėl kurios man taip patinka Lietuva, o būti Smiltynėje yra kažkas nepakartojamo, ji tokia žavi…

Taip pat mini-macrame pynimo technika gaminu sandalus – papuošalus basoms pėdoms. Tik prieš metus atradau šį užsiėmimą ir be galo jį pamėgau, pynimas padeda man atsipalaiduoti, bet netrukus pabandysiu savo gaminius pristatyti ir visuomenei.

Dalį savo laiko skiriu jogai ir meditacijai – to išmokau jau gyvendama Lietuvoje, užteko valandos suprasti, kad man tai patinka. Radau čia puikų kolektyvą, kuris mane priėmė, kartu ne tik medituojame, bet ir gaminame, rengiame vakarėlius, keliaujame.

Dar vienas dalykas, kurį atradau – tai mandalų piešimas, kartais rengiu dirbtuves. Šis užsiėmimas labai padeda save pažinti.  

Be viso to aš dar esu ir mama – tai svarbi mano gyvenimo dalis, dievinu ją.

Labai daug veiklų, ar užtenka 24 valandų per parą? Be to, atrodote laiminga, ne taip, kaip žmonės po įprastos 8 valandų darbo dienos. Kaip Jums pavyksta viską suspėti?

Man labai padeda meditacija, kuri padeda suprasti man mano gebėjimus, ribas, nusiraminti. Išmokau neleisti stresui manęs valdyti, tai aš jį valdau. Tikslas – tapti savo paties šeimininku, tokiu atveju net ir labai dinamiškas gyvenimas neatrodo toks smarkus, tu jauti, kad viską kontroliuoji.

Tai didžiulis iššūkis, šiandien aš dar negaliu pasakyti, kad esu savo gyvenimo šeimininkė. Kita vertus, kažin, ar tai apskritai įmanoma, nes dar yra gamta, kuri yra didžiulė jėga ir gali žmonių gyvenimus keisti neatsižvelgdama į jų norus.

Curaçao sala. PxHere nuotr.

Tūkstančiai, o gal šimtai tūkstančių lietuvių norėtų apsikeisti su Jumis vietomis ir mielai persikeltų į salą prie žydros jūros ir balto smėlio paplūdimiais. Ką jiems paaiškintumėte, kad Lietuva yra gražesnė šalis?

Savo vaikams visada, kai jie klausia, ar tai brangu, ar gražu, ar pavojinga – atsakau, kad priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Jų galvose dar nesusiformavo palyginamoji bazė.

Aš turiu savo bazę. Pietų Amerikoje man teko matyti ginkluotus žmones gatvėse ar narkotikus vartojančius vaikus. Ir jeigu man kas nors sakys, kad Klaipėda yra nesaugus miestas, aš neturėsiu su jais apie ką kalbėti.

Ilgai gyvenau Olandijoje ir supratau, kad žmonės ten tik išoriškai yra draugiški, nors išties nėra labai svetingi, netgi uždari.

Tuo tarpu Lietuvoje aš radau tikrų draugų. Manęs niekas neįtikins, kad Olandijoje žmonės draugiškesni.

Kalbant apie lietuvius, galbūt jie neįvertino savo gimtinės ir tai suprantama žvelgiant į Lietuvos istoriją – šalis ilgą laiką buvo okupuota, tuo metu buvo sunku keliauti svetur, matyti likusį pasaulį. Todėl vyresnės kartos žmonės Lietuvoje galbūt neturi palyginamosios bazės, jiems atrodo, kad svetur visada geriau.

Išsilaisvinote visiškai neseniai, žmonės ėmė keliauti, pamatė daug naujo, rado galimybes užsienyje užsidirbti pinigų, eksperimentuoti. Jau galima lyginti kitus kraštus su Lietuva.

Tarp mano draugų yra lietuvių, gyvenančių ir dirbančių užsienyje. Ir aš žinau, kad jie nori namo.

Šypsena – Shainos vizitinė kortelė. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, kad Jūsų pažįstamų rate turėtų būti tūkstančiai žmonių.

Kartais ir man taip atrodo. Ypač kai viešose vietose mane užkalbina žmonės, kurie žino mano vardą, o aš jų – ne, nors veidai lyg ir matyti.

Klaipėda – į gerą pusę besikeičiantis ir milžinišką potencialą turintis miestas, sulig kiekviena diena jame jaučiuosi geriau, išmokau kalbą, perprantu vietinę kultūrą, įpročius.

Čia susipažinau su daug ir įvairių žmonių. Jie nuostabūs.

Pirmą kartą gyvenime galiu drąsiai sakyti, kad turiu draugų. Tikrai labai gerų draugų, žinau, kad galiu jiems paskambinti, kad jie manimi, esant reikalui, galės pasirūpinti.

Tai labai geras ir stiprus jausmas. Niekur kitur jo nepatyriau.