Kol JAV milijonieriai varžosi tarpusavyje, kuris labdarai paaukos daugiau savo turto, įdomu pasvarstyti apie daugiau turinčių klaipėdiečių požiūrį į rėmimą.
Vertybių, kuriomis vadovaujantis galima siekti ne tik asmeninės naudos, bet ir bendrojo gėrio, dominavimas keičia visuomenės orientaciją ir daro spaudimą, todėl žmogus, kuris nori būti tos visuomenės dalimi, yra priverstas prisitaikyti prie daugumos. JAV pavyko suderinti du dalykus: kapitalo kaupimu bei konkurencija paremtą verslo filosofiją ir tikėjimą, kuris pirmiau už viską iškelia vertybes.
Žmogiškųjų vertybių pagrindu JAV susiformavo du dalykai, kurie tiek versle, tiek politikoje turi milžinišką įtaką: tai socialinė atsakomybė ir filantropija. Socialinės atsakomybės terminas JAV egzistuoja nuo 1950-ųjų, kai atsakomybė ėmė reikštis įvairiomis praktikomis: filantropine veikla, rūpinimusi bendruomene, malonios verslo aplinkos kūrimu. Ten vyrauja nuostata, jog korporacijų socialinė atsakomybė yra ne paslauga, kurią bendrovė teikia iš geros valios ir už kurią darbuotojai turi jaustis skolingi, bet kiekvienos sąžiningos, vertinamos, atsakingos įmonės pareiga. Todėl net ir tas, kuriam vertybės nieko nereiškia ir kuris mieliau su savo darbuotojais elgtųsi pagal „Dėdės Tomo trobelėje” aprašytą vergvaldžių logiką, priverstas prisitaikyti (iš Monika Baltrušaitytė straipsnio „JAV galios pamatas Lietuvoje – vis dar neatrasta žemė” 2015 m. žurnale „Valstybė”).
O prie kokių mūsų verslo ir visuomenės lyderių deklaruojamų vertybių taikomės mes?
Vienas iš viešosios nuomonės formuotojų, NT verslo vystymo atstovų (berods, Arvydas Avulis), į klausimą apie požiūrį į paramą, atsakė, kad remia tik tie, kurių sąžinė nešvari ir jie nori tokia parama ją (sąžinę) nuraminti. O jo sąžinė švari, todėl jis parama ir neužsiima.
Įsivaizduokite kaimyną, kuris užstato kiemą savo automobiliais, rūko laiptinėje, galiausiai užpila Jūsų butą, bet neigia esąs kaltas ir galiausiai sumoka Jums 100 EUR kaip paramą ir tuo visiems giriasi. Toks vaizdinys iškilo po Audriaus Paužos, KLASCO gen. direktorius, „Achemos” grupės valdomo laikraščio „Lietuvos žinios” birželio mėn. organizuotoje konferencijoje „Uostas, miestas ir verslas” Klaipėdoje išsakyto džiaugsmo dideliais bendrovės mokamais mokesčiais į šalies biudžetą (tarsi mokėti mokesčius būtų ne savaime suprantama pareiga, o privalumas) bei parama Klaipėdos savivaldybės administracijai (304 tūkst. EUR per visą istoriją). Į pastebėjimą apie labai menką kaimynystėje už bendrovės tvoros įsikūrusios Vitės bendruomenės projektų finansavimą atsakė: „Matėm mes tokius šou”. Suprask, tik nesusipratėliai gali skatinti verslą remti vietos bendruomenes-kaimynes tiesiogiai.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Vienoje iš konferencijoje pristatytų skaidrių buvo pateikta informacija apie per visą įmonės istoriją tiesiogiai kaimynams – Vitės kvartalui – skirtą 7,3 tūkst. EUR sumą. Paramos faktas ir sumos dydis gen. direktoriaus įvardintas su pasididžiavimu, o klausytojo komentaras apie tai, kad toks paramos kaimynui gestas yra mažiau nei per metus uždirba vienas nekvalifikuotas KLASCO, kurioje dirba 660 žmonių, darbuotojas, buvo sutiktas va tokiu ironišku komentaru.
Vitės bendruomenė – tai ta pati, kurios gyventojai praėjusią vasarą buvo juodai uždulkinti KLASCO paimto perkrauti geležies rūdos koncentrato krovinio, kurį atsisakė priimti Liepojos uostas, dulkių.
Teko skaityti apie „senų gerų tarybinių laikų” godotojų pasidalintų minčių vertinimą. Daugumos tokių senųjų laikų nostalgija persismelkusių piliečių prisiminimuose dominuoja teiginiai apie tai, „ką turėjau”, ir nei šešėlio apie tai, „už ką buvau atsakingas”. Turėjimas be atsakomybės – daugelį šiandieninių 45-75-mečių formavusi vertybė. Tarybinės Lietuvos laikais daiginta ir laukinio kapitalizmo tik atgavus nepriklausomybę laikais suvešėjusi vertybė.
Kitas rastas lietuviško kapitalizmo, susiformavusio iškart po nepriklausomybės atgavimo principo apibūdinimas: „man, man ir tik man” arba net „Vok, vok, kol susivoksi”.
Svarstoma, kad mūsų filantropijos tradicijas, susikurtas dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, su visomis šaknimis išrovė sovietizacija ir pusė amžiaus okupacijos. Todėl gal ir suprantama, kodėl jauna mūsų demokratija vis dar negali priimti europietiškosios filantropijos koncepcijos, kuri filantropinę veiklą traktuoja kaip geranoriškumo apraišką, o ką jau kalbėti apie amerikietiškąją, kuri yra ne tiek geros širdies ir dosnumo rezultatas, kiek pilietinė pareiga, senai įleidusi šaknis į verslą bei politiką ir skatinama pačios valstybės.
Nors į www.info.lt suvedus raktažodį paieškai „labdaros fondas Klaipėda” rodoma, kad „įmonių pagal tokią užklausą nerasta”, pasikapstęs daigelių radau ir Klaipėdoje. Vienas jų – 2012 m. rugsėjo 18 d. įkurtas Aleksandro Gridino (Gridin’s Group) labdaros fondas, kurio pagrindinis veiklos tikslas – remti skurstančiose šeimose augančius vaikus, užtikrinti jų sveikatingumą ir užimtumą, padėti jauniesiems sportininkams.
Kitas pavyzdys – „Stemma Group”, Martino Gusiatino šeimos valdomos įmonių grupės pelno dalies investicijos į pranciškonų vienuolyno, (teikiančio paslaugas bendruomenei), sentikių cerkvę, paminklų Nidoje atstatymą, kelių Klaipėdos festivalių rėmimą.
Projektai, kurie neatitinka filantropijos apibrėžimo, bet taip pat labai svarbūs Klaipėdai – tai „Stemma group” investicijos į miesto patrauklumo skatinimo projektus: daugiafunkcinis pramogų, prekybos centras „Naujieji kranai“, projektas, kuriuo bus naujam gyvenimui prikelta didelė buvusios bendrovės „Klaipėdos kranai” teritorija, esanti Šilutės plento ir planuojamo Statybininkų prospekto tęsinio sankirtoje (Šilutės pl. 103); projektas „Memelio miestas“, vystomas daugiau kaip 5 ha teritorijoje, esančioje dešiniajame Dangės krante.
Neabejoju, yra ir daugiau. Pasidalinkite ir Jūs geraisiais žinomais Klaipėdos verslo filantropijos pavyzdžiais. Kurkime nuostatas, priešingas tai, kad laimingas tas, kuris mirs su didžiausia pinigų suma.
Piktas autorius užgauna pačią idėją. Beveik visi žmonės linkę padėti. belieka sukurti tokias galimybes: teisines, politinės idėjines.
Labdara ne pareiga, o galimybė. Jei ji tampa pareiga, tai iškrypsta ir miršta. Panašiai kaip vyro pareigos šeimose. Mylėti ne pareiga, o teisė.