[vc_row][vc_column][vc_column_text]„Ilgą laiką buvo manoma, kad Kopgalis yra geologiškai jauniausias Lietuvos kampelis. Tačiau šie akmens amžiaus radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno maždaug prieš 5000 metų”, – pirmadienio rytą neįprastoje vietoje – Smiltynėje esančioje Žvejo etnografinėje sodyboje surengtoje spaudos konferencijoje sakė klaipėdietis istorikas dr. Klaidas Perminas.

„Tai yra naujiena, ne sensacija”, – apie Kopgalyje aptiktus akmenes amžių menančius radinius sakė profesorius A. Girininkas. Palmiros Mart nuotr.

Pasak jo, čia rasti archeologiniai radiniai yra unikalūs, paneigiantys ankstesnes žinias ir atveriantys didžiules erdves būsimiems tyrinėjimams.

Ir nors nei jis, nei vienas žymiausių Lietuvoje akmens amžiaus tyrinėtojų prof. Algirdas Girininkas, pastaruoju metu irgi besidarbuojantis Klaipėdos universitete, šiemet Kopgalyje rasto kirvuko penties, kuriam – apie 5000 metų, sensacija vadinti neleido, savamokslio istoriko akimis tai –  pati tikriausia bomba, sprogdinanti iki šiol žinomus faktus apie neva itin vėlyvą Kopgalio susiformavimą bei gyventojų šioje vietoje atsiradimą.

Nors daugeliui rastas daiktas gali atrodyti esąs paprasčiausias akmuo, archeologai- istorikai nustatė, kad tai akmens amžiaus kirvukas (tarp rankų). Kiti radiniai- titnago gabalai, skirti peiliams, žeberklams ir kt. gaminti. Palmiros Mart nuotr.

Pasak A. Girininko, jau nustatyta, kad Kuršių nerija formavosi iš atskirų moreninių darinių – mažų salelių, kurios palaipsniui jungėsi viena su kita ir nuolat buvo skalaujamos jūros. Profesoriaus teigimu, Litorinos jūros ir Ancilijaus ežero laikotarpiu ši pakrantė buvo neatpažįstama, ji iki šiol tebesiformuoja.

Kad Kopgalyje gyveno žmonės dar akmens amžiuje, t.y. maždaug III-ajame tūkst. prieš Kristų, įrodo ne tik minėtasis kirvukas, bet ir nemažai čia rastų titnago gabalų.

„Čia gyveno vadinamieji Pamarių kultūros gyventojai, kurie vertėsi gintaro rinkimu, žvejyba, ruonių gaudymu ir mainais”,  – sakė profesorius A. Girininkas. Ir jis, ir kirvuką suradęs K. Perminas pabrėžė, jog rasti apdirbti titnago gabalai – atvežtiniai, greičiausiai, arba iš Pietų Lietuvos, buvusios Baltarusijos teritorijos, arba iš Riūgeno salos. Juos vietos gyventojai greičiausiai bus išmainę į gintarą arba kad ir į ruonių kailius. To meto gyventojai tarp savęs susisiekdavo vandens transportu – luotais, plaustais. Išmainytu titnagu gaminti peiliai, žeberklai, strėlių antgaliai.

O štai ruoniai, pasak K. Permino, buvo pagrindinis pamarių gyventojų išgyvenimo šaltinis, teikęs jiems ir maistą (mėsa, taukai), ir rūbus (kailis), ir buities daiktus – tam naudoti ruonių kaulai.

Akmens amžiaus kirvukas buvo rastas šalia dabartinės Žvejo etnografinės sodybos arba, pasak Jūrų muziejaus direktorės Olios Žalienės, „alyvų krūmuose”: čia, kaip dabar paaiškėjo, gyvenimas jau virė ir akmens amžiuje.

Iš viso Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologai jau ištyrė 162 m² ploto buvusiame Kopgalio kaime, nustatytos aštuonios senųjų pastatų vietos, jų tipai. Dauguma radinių yra iš XIX a.–XX a. pirmosios pusės. Tai  – keramika, daiktai susiję su žvejyba, darbo, karybos įrankiai, prabangos daiktai.

K. Perminas profesoriui A. Girininkui rodo, kur rado akmenes amžių menantį kirvuką. Palmiros Mart nuotr.

INFORMACIJA

Lietuvos jūrų muziejaus Etnografinės pajūrio žvejo sodybos teritorijoje, buvusio Kopgalio kaimo vietoje, nuo 2012 metų atliekami archeologiniai tyrimai. Muziejus čia planuoja atkurti šį išnykusį kaimą. Tai bus sudėtinė, papildanti delfinariumo ir Jūrų muziejaus pramogų ir pažinimo centrą dalis. Rasti radiniai bus panaudoti atkurto Kopgalio kaimo ekspozicijose.

Kasinėjant buvo rasti neolito laikotarpio (III tūkst. p. m. e.– II-ojo tūkst. p. m. e.), datuojami titnaginiai dirbiniai – gremžtukas, rėžtukas, grandukas, skaldytiniai, retušuotos (užaštrintos labai smulkiais ašmenimis) nuoskalos.

Šių metų svarbiausias atradimas – kirvukas, tipiškas neolito laikotarpio gludinto akmens darbo įrankis. Radinių būklė ir radimo vietos nerodo, kad jie būtų išplauti marių ar jūros.

Kopgalio kaimas atsirado XIX a. pirmojoje pusėje – 1820 m. čia jau buvo penkios sodybos. Nuo 1840 m. Kopgalis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti kaip kaimas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kaime buvo apie 25 pastatai (gyvenamieji ir ūkiniai). Po karo Kopgalio kaimo teritorijoje buvo dislokuotas karinis dalinys, ši vieta tapo civiliams uždara griežto režimo pasienio zona, o pastatai buvo nugriauti. 1978 m. Smiltynė ir Kopgalis pavadinti vienu – Smiltynės – vardu. Viskas, kas iš Kopgalio kaimo pasiekė mūsų dienas – kapinaitės, takų tinklas, pastatų pamatai po žeme, išvešėjusios alyvos ir stambūs medžiai, kadaise puošę kaimo sodybas bei atlikę praktinę funkciją – buvę sklypų riboženkliai.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_video link=”https://www.youtube.com/watch?v=fe9sfV_Lb7A&feature=youtu.be”][/vc_column][/vc_row]