Rusų sąjungos atstovas Viačeslavas Titovas į savo pasipiktinimus keliančių pasisakymų kraitį gali įsirašyti dar vieną – jis trečiadienį ne tik nepritarė Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago (nuotr.) atminimo įamžinimui Klaipėdoje, bet ir pareiškė, kad jis yra kaltas dėl „8000 taikos piliečių nužudymo”.

Po tokio V. Titovo pareiškimo miesto Tarybos Finasų ir ekonomikos komiteto, kuriame buvo svarstomas sprendimo projektas dėl atminimo lentos atidengimo ant buvusio Klaipėdos pedagoginio instituto sienos, pirmininkui Rimantui Taraškevičiui teko tramdyti aistras. Pasipiktinimo tokiais rusakalbio politiko pareiškimais emocingai neslėpė ir konservatorius Arūnas Barbšys, ir liberalas vicemeras Artūras Šulcas.

Kitos ruskalbius klaipėdiečiuis vienijančio politinės jėgos – Rusų aljanso – atstovas Andrejus Kugmerovas balsuojant susilaikė.

Įamžinti A. Ramanausko-Vanago atminimą šioje vietoje Klaipėdos valdžios paprašė jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.  Dabartiniame Klaipėdos univeriteo Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto pastate tarpukariu veikė Klaipėdos pedagoginis institutas, kuriame 1937-1939 m. ir mokėsi būsimasis partizanų vadas.

Penktadienio, liepos 20-osios vakarą, į šią situaciją sureagavo ir žurnalistas Andrius Tapinas, pareiškęs, kad kreipėsi į savo teisininkus „prašydamas pakonsultuoti, kokios yra galimybės eiliniam Lietuvos piliečiui, nenorinčiam nutylėti, kai yra spjaudoma į veidą”.

„Šitas kacapas (iš karto atsiprašau visų savo rusakalbių skaitytojų, bet patys sutiksite, kad kitaip jį pavadinti sunku) marširavo su koloradke, išvadino Lietuvą fašistine valstybe, dabar šita provokacija, dalyvauja konferencijose Rusijoje, kur pasakoja, kaip klaipėdiečiai nekenčia NATO, pats toliau sėdi ir priiminėja sprendimus trečiajame Lietuvos mieste ir visi aplink bijo jam žodį pasakyti ar kažkokių veiksmų imtis, kad tik nepasirodytų, kad mes vargšyčio žodžio laisvę suvaržėme. Vytautas Grubliauskas ir kiti Klaipėdos tarybos nariai gal užteks dangstytis akis, kai prieš pat jus dergiama ir šmeižiama Lietuvos istorija? Ar bus kaip su koloradkės atveju, kai pasvarstėt jį Etikos komisijoje ir komisija rekomendavo vengti tokių situacijų? Gal galit „kolegos” paprašyti, kad pateiktų tuos dokumentus, kur Vanagas sušaudė 8000 suaugusių ir vaikų, o jeigu dokumentų nepavyks, priminti apie atsakomybę pagal įstatymus? O kitos Klaipėdos politinės organizacijos – irgi tylėsit?”, – sako „Facebook” profilyje rašė A. Tapinas.

O klaipėdietis Arūnas Marčauskas, dėl kurio kūrybos V. Titovas jau buvo kreipęsis į prokuratūrą, reaguodamas į šią situaciją sukūrė dar vieną šį rusakalbį politiką pašiepiantį koliažą.

ISTORIJA

Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) gimė JAV, jo šeima 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. 

1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, kuris 1939 m. po krašto aneksijos buvo perkeltas į Panevėžį. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. 

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. 

1951 m. iš tuo metu susirgusio Jono Žemaičio LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukterimi Auksute. 

1956 m. spalio 12 d. su žmona Birute Mažeikaite buvo išduoti , suimti Kaune ir iš karto išvežti į LTSR KGB kameras. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Žmona buvo nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Šių metų birželio 7 d. Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje pagaliau buvo rasti jo palaikai. Jų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.