Rusijoje, Kurčiatovo mieste gimęs, dešimtmetį Maskvoje gyvenęs 34-erių Sergejus Kolpakovas pastaruosius dvejus metus su šeima gyvena ir verslauja Klaipėdoje – yra unikalios erdvės „Qtime IT HUB“, kurioje telpa įvairios pramogos, renginiai bei užsiėmimai ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir vadinamosios „coworking“ darbo vietos, vadovas.

Sėkmingą karjerą Rusijoje turėjęs vyras uostamiestyje įgyvendina savo idėjas, mokosi lietuvių kalbos. Nors Klaipėdą pamilo iš pirmo žvilgsnio, jis pripažįsta, kad verslą čia vystyti nelengva, tačiau mintis, kad reikėtų viską mesti, veja šalin.

„Abu su žmona norėjome gyventi prie jūros, tad, kai pasiryžome keisti gyvenamąją vietą, nė nesvarstėme kitų miestų. Klaipėdą pasirinkome abu”, – sako Sergejus Kolpakovas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kuo užsiėmėte iki persikėlimo į Lietuvą?

Iki paauglystės gyvenau Kurčiatove, vėliau mokiausi Kurske, paskui persikėliau į Maskvą. Ten darbavausi IT srityje, paskutiniaisiais metais prieš išvykstant – su įvairiais projektais, susijusiais su mobiliosiomis technologijomis.

Ar kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą buvo minčių apie tai, jog kada nors čia galite gyventi ir dirbti?

Viena iš mūsų šeimos draugių ištekėjo už klaipėdiečio ir 2009 metais, kai pirmą kartą atvykome į Klaipėdą jos aplankyti, man čia labai patiko. Tada dar negalvojau, kad čia galėčiau dirbti, bet kad gyventi – taip, todėl, kad man čia patiko jūra, Smiltynė, grynas oras, patiko pats miestas. Daugybėje kitų Europos miestų, kuriuose buvau – ne taip. Tai buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Mums čia viskas patiko.

Tačiau toji pirmoji meilė buvo ne Lietuvai, o būtent Klaipėdai, kadangi mano pirmoji pažintis su Lietuva ir buvo Klaipėdoje, o ne kur kitur. Aš nesakau, kad man patinka gyventi Lietuvoje. Man patinka čia. Atvažiavau į Klaipėdą, ne į Lietuvą. Vilnius – tas pat, kas Maskva tik be metro. Tokios pačios spūstys, skubėjimas vardan skubėjimo. Abu su žmona norėjome gyventi prie jūros, tad, kai pasiryžome keisti gyvenamąją vietą, nė nesvarstėme kitų miestų. Klaipėdą pasirinkome abu.

Ar lengva Lietuvoje kurti verslą?

Sunku. Pirmiausia, tu atvyksti į kitą šalį, nežinai kalbos (kalba pati savaime sunki), nėra jokių pažinčių, reikia megzti kontaktus. Tačiau tai, kad sunku, man patinka, nes tada įdomiau. Ar lengviau tai būtų daryti Rusijoje – nežinau, nes tėvynėje teko dirbti tik samdomą darbą.

Ar būna akimirkų, kai norisi viską mesti?

Būna akimirkų, kai sunku, tačiau, tokių, kad norėtųsi viską mesti – nebūna. Mano kompiuteryje yra toks paveikslėlis, kuriame parašyta „kai norisi viską mesti, prisimink, dėl ko viskas prasidėjo“ ir kai man būna sunku, atsidarau tą paveikslėlį, pažiūriu į jį ir tęsiu tai, ką pradėjau.

Kas dar padeda nuvyti tokias tokias mintis?

Jūra, Kuršių nerija, šeima, žmonės, kurie aplinkui, žmonės, kurie kartu su tavimi nori judėti į priekį. Žinoma, yra ir tokių energetinių vampyrų, kurie bando „lipti tau per galvą“, jeigu tokių būtų mažiau, tada progresas būtų daug ryškesnis.

O kaip sekasi mokytis kalbos?

Ėjome į kursus institute, žmonės, kurie pas mus ateina, taip pat kalba lietuviškai. Kai atvažiuoji čia ir pradedi mokytis žodžių, kai bendrauji su žmonėmis, tada pradedi suprasti kalbą. Tačiau kai pradedi eiti į kursus ir tau pradeda pasakoti apie taisykles, žodžių formavimą, kaip ką reikia tarti, pasidaro sunkiau, kadangi kalbėdamas mintyse pradedi galvoti apie taisykles, o žmogus gi nelauks, kol sumąstyti, kokią galūnę kur naudoti. Tada tau lėtai galvojant, jis pradeda kalbėti toliau, o tu pameti mintį, sakinys nutrauktas.

Tam, kad išmoktum kalbą, reikalinga praktika, praktika ir dar kartą praktika. Mokytis kalbos ta kalbą vartojančioje erdvėje yra lengviau. Jeigu eičiau į lietuvių kalbos kursus Maskvoje, tikrai neišmokčiau.

Ar yra buvę kokių nors juokingų atsitikimų, susijusių su lietuvių kalba?

Pilna tokių. Kai institute mokėmės apie šeimą, sužinojau, kad rusiškai „мама“ – lietuviškai mamytė, o „бабушка“ – močiutė. Aišku, lietuviams šie žodžiai atrodo skirtingi, o man, ką tik pradėjusiam mokytis lietuvių kalbos, jie skambėjo lygiai taip pat. Nuėjau prie perkėlos pasitikti sūnaus, stovi ten mamų būrelis, o aš toks didžiuodamasis savimi prieinu ir sakau: „Laba diena, močiutės”. Jos į mane taip pažiūrėjo… Rusiškai pradėjau pasakoti, kad mes šiandien mokėmės žodžius apie šeimą, todėl norėdamas parodyti, ką išmokau, ir pasakiau „laba diena, mamytės“. Jos man paaiškino, kad pavadinau jas visai ne mamytėmis (juokiasi – aut. pst.)

Ko trūksta Klaipėdoje?

Aktyvaus jaunimo. Jie vis bando kažkur išvažiuoti ir palikti Klaipėdą. Visi galvoja, kad čia per daug ramu. Vietiniai Klaipėdą netgi vadina „ramiu kaimu“. Išvažiuoti bando ir aktyvus jaunimas. O veltui. Jie nori išvažiuoti į didelius miestus, kur daug visko vyksta. Nors ten aktyvumas pasireiškia važiavimu iš darbo pusantros valandos. Jie taip tik švaisto savo laiką, žmonės aplinkui juos taip pat bėga ir kuria aktyvumo iliuziją. O tokiame mieste kaip Klaipėda galima daug daugiau visko padaryti, būti produktyvesniu, o ne leisti pusantros valandos savo laiko kelionei iš punkto A į punktą B, kur nuvykęs viską aptari per pusvalandį. Jaunimas to nesupranta, tačiau nėra ir tokių žmonių, kurie galėtų jiems tai paaiškinti. Reikia, kad kažkas paskatintų jaunimą grįžti ir kurti savo ateitį čia.

Ar buvo kokių kitokių verslo idėjų iki „Qtime“?

Daugybė. Tačiau kiekvienai verslo idėjai reikalinga komanda. Vienas žmogus niekada nieko nedaro. Jeigu pažiūrėtume į didžiuosius projektus, tokius kaip Elono Musko, Styvo Džobso ar Marko Zuckerbergo, su jais taip pat visada buvo komanda, kuri viską darė kartu. Sunkiausia yra tą komandą surinkti.

„Qtime“ netoleruojamas alkoholis. Kodėl laikotės tokios griežtos pozicijos?

O kodėl mokyklose ir universitetuose negalima gerti alkoholio? Jei jis toks naudingas, tai galbūt su juo būtų lengviau suprasti kokią termodinamiką ar fiziką? Arba, pavyzdžiui, medikai, op, išgeria ir eina atlikti operacijos. Tai nepriimtina. Taip, pas mus vyksta linksmybės, vyksta renginiai, tačiau tie renginiai niekuo nesusiję su alkoholiu. Čia žmonės tobulėja.

Vienas iš Kolpakovų šeimą Klaipėdoje žavinčių dalykų – ne tik pasivaikščiojimai Smiltynėje, bet ir ten veikiantis lauko darželis. „Maskvoje sūnus gana dažnai sirgdavo. Prieš išleisdami sūnų į tokią vietą laukėme, kad jau netrukus susirgs, tačiau apsiriko sūnaus imunitetas priešingai – sustiprėjo. O ir lietuvių kalbą jis ten išmoko gana greitai, nors pradžioje net paverkdavo, kad visi vaikai ten kalba tik lietuviškai”, – pasakojo Sergejus. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas yra tokios neįprastos erdvės klientai?

Protingi, gabūs, norintys tobulėti ir vertinantys savo laiką, žinantys, kodėl jie čia atėjo.

Mokiniai, kurie ateina pas mus tiesiog pažaisti, neturi tikslo, kodėl čia atėjo, jiems čia tiesiog įdomu. Suaugusieji, kurie ateina į cowork ar fablab, supranta, kad pas mus patogu ir kodėl patogu. Elektronika besidominti jaunimo dalis žino, kad čia ras bendraminčių, kurie padės kartu kažką nuveikti.

Klaipėdoje ryški tendencija, kad visos galimos nuomotis darbo vietos yra tarsi maži kabinetai, tačiau tai ne coworkingas, kur žmonės vieni su kitais gali tartis, bendrauti, keistis idėjomis, nueiti kartu atsigerti kavos.

Čia nėra durų, kaip ten. Čia ofise – kaip namuose. Pas mus galima ir basomis vaikščioti, čia nėra tokių, kurie ateina ir sėdi apsirengę marškinius, galima dirbti kad ir apsirengus šortus. Čia niekas nedirba įsitempęs, mes čia dirbame malonumui. O kai darbas yra kaip malonumas, tai jau ne darbas ir rezultatai visai kitokie (šypsosi – aut. pst.).

Kokie ateities planai?

Vystytis. Kaip visada, toks pirmas planas.

Vienas didesnių planų – pertvarkyti trečią aukštą. Čia esančioje chill zonoje norime padaryti dar vieną cowork erdvę – laisvąją zoną tiems coworkeriams, kurie ateina vienai- dviems dienoms, kuriems nereikia abonemento.

Taip pat norisi sugriauti mitą, kad esame vaikų kambarys, kadangi pas mus apskritai nėra pramogų mažiems vaikams. Tai labiau vieta jaunimui, 13-14 metų moksleiviams, kurie čia atėję žaidžia stalo žaidimus, bendrauja, dalyvauja kokiuose nors koncertuose, kurie mato, kaip dirba suaugusieji, ir perima tą darbo principą. Pavyzdžiui, mūsų coworkerė Laura ateidama dirbti dažnai atsiveda vaikus. Pirmiausia, jie eina pažaisti žaidimų konsolėmis, o po to nueina į mūsų dirbtuves ir stebi, kaip ten surinkinėjami robotai. Iš pradžių jie tiesiog užbėgdavo pažiūrėti, o dabar jau ir patys kartu surinkinėja. Štai toks principas, kad vaikai per žaidimus rastų savo pomėgius.

Jeigu reikėtų įkurti dar vieną verslą, ar žinote, koks jis būtų?

„Qtime“ pagrindu mes bandome vystyti ir kitus verslus, pavyzdžiui, turime servisą „Rapira“, tai yra online platforma, padedanti vystyti internetines parduotuves žmonėms, kurie pardavinėja savo rankdarbius.

Verslą nesunku sugalvoti, jį sunku vystyti. Jei yra sąrašas idėjų, kurias reikia realizuoti, kiekvienai idėjai reikia aplinkos ir komandos. Vienas žmogus negali padaryti nieko.

O kokie asmeniniai planai?

Keliauti, tobulėti, ieškoti naujų idėjų, megzti pažintis. Metų pabaigoje planuoju nuvykti į Ameriką, pabendrauti su žmonėmis ir papasakoti apie mūsų projektą, noriu pritraukti čia žmones ir išpopuliarinti šią vietą.