Viena iš labiausiai intriguojančių Lietuvos jūrų muziejaus parodų, skirtų artėjančiai Jūros šventei, atidaryta Klaipėdos prekybos ir pramogų centre „Akropolis“.

Parodoje „Jūros stalas“ muziejus pristato nedidelę dalį savo jūrų moliuskų kriauklių kolekcijos – iš viso joje daugiau nei 23 000 įvairiausių kriauklių. Parodai atrinktos valgomų moliuskų kriaukles – tai ir dažniausiai ragaujamos austrės, midijos, jūrų šukutės, ir gal kiek neįprastos mūsų stalui – karališkoji kriauklė, gigantiškoji tridakna ar net mureksai.

Alfonso Mažūno nuotr.

Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė pabrėžia, kad vis daugiau žmonės visame pasaulyje dėmesį kreipia į ekologines ir socialines vartojimo pasekmes.

„Akvakultūros produktai ant mūsų pietų stalo yra vienas iš tinkamiausių pasirinkimų, – pranešime cituojama Olga Žalienė. – Moliuskai maitinasi filtruodami vandenį, todėl jiems pamaitinti nereikia naudoti kitų žuvų išteklių (kaip pavyzdžiui, auginant pramonines žuvis), o moliuskų natūralios gyvenimo sąlygos nuo dirbtinių beveik nesiskiria”.

Moliuskus žmonės valgė jau prieš 164 000 metų – dar nemokėdami sugauti žuvies, pajūrio gyventojai mėgavosi jūros dovanomis. Vis labiau įsigalint moliuskų valgymo tradicijoms, ėmė mažėti jų ištekliai: žmogus buvo priverstas sugalvoti, kaip jų užsiauginti. Taip moliuskai tapo akvakultūros objektu, kurio auginimas maistui vertinamas kaip vienas labiausiai gamtą tausojančių.

Akvakultūra – tai gyvūnų ir (arba) augalų auginimas gėlame arba jūros vandenyje, sudarant jiems dirbtines mitybos ir gyvenimo sąlygas. Auginami ir gėlųjų vandenų, ir jūrų gyvūnai, o visai neseniai pradėti auginti ir įvairių rūšių dumbliai. Šia veikla verčiamasi visoje Europoje. Auginamos daugelio rūšių žuvys, kiaukutiniai, vėžiagyviai ir dumbliai. Apie pusę Europos Sąjungoje auginamų vandens gyvūnų sudaro vėžiagyviai ir moliuskai (populiariausios – midijos ir austrės), o apie ketvirtį – jūrų žuvys: lašišos, dorados ir vilkešeriai. Dar maždaug penktadalis – gėlavandenės žuvys: upėtakiai, karpiai.