„Tai buvo emocija“, – teisinosi liberalas Audrius Vaišvila, miltais apipylęs Adolfo Ramanausko – Vanago atminimą paniekinusį Viačeslavą Titovą.

Gėdingas ir kvailas poelgis, kuris, deja, plačiąja prasme atspindi tam tikros dalies lietuvių būdą, ypač išryškėjantį ginčų bei diskusijų metu – vadovautis ne racionaliais, faktais pagrįstais įrodymais, o emocijomis, momentiniu jausmų antplūdžiu.

Palmiros Mart nuotr.

Kai taip reaguoja minia – nieko keista, nors ir pavojinga, ką patvirtino ir prie neprognozuojamų pasekmių privedę Garliavos įvykiai.

Tačiau kai į minėtą prieš partizanų vadą nukreiptą akciją emocijomis reaguoja ir dalis miesto politikų (kalba ne tik apie vieną A. Vaišvilą, žodinių emocijų būta ir iš kitų politikų lūpų), nesugebant duoti rimto, faktais paremto atkirčio šmeižikui – jau liūdniau.

Paradoksalu, bet faktas: V. Titovo kaip neva A. Ramanausko nusikaltimų įrodymas cituojamas 1957 metų LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendis yra ne kas kita kaip…partizanų vado reabilitacija!

Net ir žinant, kad ano laikmečio teismai pirmiausia rėmėsi ne teisės, o ideologine politikos doktrina bei abejojant jų įrodymų pagrįstumu, tenka konstatuoti, kad minėtame sprendime nėra įrodymų, jog A. Ramanauskas, kaip teigia V. Titovas, būtų žudęs nekaltus žmones!

Jame, beje, surašytame su daugybe gramatikos ir stiliaus klaidų, teigiama, kad buvo žudomi stribai (vadinami „liaudies  gynėjais”), saugumiečiai, milicininkai, kiti aršūs sovietiniai aktyvistai, taip pat – išdavikai, kitaip sakant, represinės Lietuvą okupavusios šalies struktūros atstovai ir tai struktūrai tarnavę lietuviai. Kovotojams už Lietuvos laisvę šie piliečiai nebuvo nekalti žmonės.

Dar daugiau: visuose nuosprendyje išvardintuose epizoduose konstatuojama, kad išpuolius prieš juos vykdė „gaujos“, kuriai vadovavo A. Ramanauskas –Vanagas, nariai, o ne jis pats tiesiogiai. Tiesioginio partizanų vado dalyvavimo nužudymuose bent jau minėtame nuosprendyje nėra nė vieno!

Tačiau net jei ir pripažintume, kad iš visų nuosprendyje išvardintų epizodų du labai norint galima būtų susieti su civilių žmonių mirtimis, visiškai neaišku, už ką konkrečiai jie buvo nužudyti – nei nužudymo aplinkybių, kaip, pvz., nužudytų stribų atveju (per antpuolį, per susirėmimą ir kt.), nei juoba motyvų nuosprendyje nėra. Nes niekam jų ir nereikia!

Kita vertus, beraščių pokario teisininkų bukagalviškumą išduoda paliktas sakinys apie susprogdintą Alovės klubą. Nuosprendyje, be kita ko, rašoma: „Ramanauskas kaltu prisipažino dalinai ir parodė, kad Alovės klubą susprogdinę ne gaujų dalyviai, kad jis nebuvęs šalininkas masinių žudymų, o tai darą kai kada patys banditai, įpykę už jų šeimų represavimą“ (!). Motyvą, pasirodo, gerai paieškojus, visgi galima atrasti, tegul ir iš paties teisiamojo lūpų…

Įrodymų „konkretumą“ ypač gerai atspindi to paties minėto klubo užpuolimo metu įvardijamas nukentėjusiųjų skaičius: „Buvo sužeista ir užmušta viso – 47 žmonės“. Tai kiek iš viso žuvo ir kiek – buvo sužeista?! Vienas, du žuvo, kiti – sužeisti? Ar atvirkščiai? Svarbiausia, matyt, čia yra žodelis „viso“…

Tačiau net jei pasiremtume ir šiuo, su elementaria teisine logikai nesuderinamu įrodymu ir pripažintume, kad neva žuvo visi 47 žmonės (nors A. Ramanauskas užpuolime ir nedalyvavo!), vis tiek prie šio skaičiaus pridėję kituose epizoduose išvardintą 21 žuvusįjį, „viso“ gautume tik 68.

Iš kur nuosprendyje atsiranda mistinis, bauginančiai skambantis 8000 nužudytų „nekaltų” suaugusių ir vaikų (?!) skaičius, cituotas ir V. Titovo, matyt, vien tik beraščiams pokario teisininkams suvokiama.

Ar tik nebus įsijautę pokario prokurorai prie to skaičiaus pridėję tuos NKVD-istų nužudytus ir miestelių aikštėse išbadytomis akimis, nupjaustytomis ausimis bei kitaip išdarkytais kūnais suguldytus partizanus, kurių dauguma, kaip ir paprastas mokytojas A. Ramanauskas, ir buvo tie tikrieji nekalti Lietuvos piliečiai, stoję į nelygią kovą su šalies okupantais ir jų pakalikais?

Liūdna, kad į tokį „įrodomosios vertės“ baltais siūlais siūtą V. Titovo dokumentą daugiau ar mažiau argumentuotai, kiek teko skaityti viešojoje erdvėje, sugebėjo atsakyti vos pora mūsų miesto Tarybos narių. Kitiems, panašu, faktais pagrįstų argumentų elementariausiai pritrūko.

Juk kur kas paprasčiau prieš tokias, kalbant dabartiniais terminais, fake news pabarstyti miltų, taip kartu tarsi ir patvirtinant šių melagingų naujienų  teisėtumą…

Vietoj epilogo

Pokario Lietuvoje vykusią kovą už laisvę galima prilyginti karo stoviui. Deja, bet, vykstant karui, visada žūsta ir nekalti žmonės – taip visada buvo ir taip yra visame pasaulyje.

Taip buvo, pvz., per abu Čečėnijos karus, kuriuose nuo Rusijos kariuomenės kulkų žuvo daugybė niekuo dėtų civilių šeimų su vaikais, taip yra ir šiandieninėje Sirijoje, ant kurios gyventojų galvų kasdien krenta bombų skeveldros.

Tad gal jau laikas pabaigti skaičiuoti žuvusiuosius prieš daugiau nei 70 metų ir pradėti rūpintis gyvaisiais, kad jiems vėl netektų patirti protėvių dalios?