Iki Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto „Graikas Zorba“ premjeros, festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu, liko vos keletas savaičių. Intensyviai dirba visa gausi teatro trupė, vadovaujama pasaulinio garso choreografo bei kūrinio libreto autoriaus Lorca Massine. O graiko Zorbos vaidmenį atliksiantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto šokėjas Mantas Daraškevičius prisipažįsta, kad artėjant premjerai jis ne tik daug repetuoja, bet ir stengiasi tapti panašus į savo personažą išoriškai – augina barzdą, dėvi panašius drabužius.

Kaip jūs laimėjote atranką bei tapote pagrindiniu baleto „Graikas Zorba“ personažu?

Klaipėdoje buvo surengta didžiulė atranka. Dalyvavo daug talentingų mano kolegų. Lorca Massine paprašė visų šokėjų atlikti po vieną klasikinio bei šiuolaikinio šokio numerį. Aš atlikau ištrauką iš Birbanto vaidmens (baletas „Korsaras“) bei pasirinkau ištrauką iš Martyno Rimeikio statyto spektaklio „Procesas‘.

Po pirmos atrankos likome trys potencialūs „graikai“, kurie repetavo su Lorca Massine. Garsusis choreografas su mumis repetavo patį pirmą graiko Zorbos išėjimą į sceną. Neišgirdome jokių reikalavimų, tik teiginį, kad „graikas Zorba tarsi susiliejęs su žeme“ ir į tai būtina atkreipti dėmesį judant scenoje.

Ar jums patikėtą graiko Zorbos vaidmenį galima vadinti siekiamybe?

Tikrai taip. Jaučiuosi labai įvertintas.

Baletas „Graikas Zorba“ pirmą kartą Lietuvoje pastatytas 1998 metais. Graiką Zorbą tada šoko Voldemaras Chlebinskas, vis dar šokantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šį vaidmenį jam buvo skirtas net „Auksinis scenos kryžius“. Tai daug pasako ne tik apie spektaklį, bet ir apie atlikėjus. Tai įpareigoja. Natūralu, kad gavus šį vaidmenį būta ir streso. Tačiau atsipalaidavau, susikaupiau.

Mano pranašumas šioje situacijoje tai, kad balete „Graikas Zorba“ jau kažkada dalyvavau kaip kardebaleto šokėjas. Šokau šešis metus. Esu susipažinęs su šio baleto stilistika. Mačiau, kaip graiką Zorbą šoko įvairūs garsūs šokėjai: Aleksandras Molodovas, Andrius Žužalkinas ir Voldemaras Chlebinskas.

Buvo įdomi istorija su „Graiku Zorba“ 2012 metais. Kartą mano vadovė atėjo pas mane ir sako: „Mantai, tu pradėk morališkai ruoštis… Tau teks šokti graiką Zorbą“. Mano mokytojas, su kuriuo aš aptariau šio vaidmens atlikimą, man net pasiūlė nuvažiuoti pasimokyti kaip teisingai atlikti šį vaidmenį pas garsųjį choreografą Lorca Massine… Man tarsi ir skyrė tą vaidmenį, tačiau… Po kelių dienų paaiškėjo, jog baletas „Graikas Zorba“ nuimamas… Labai liūdėjau. Tą kartą mes su šiuo vaidmeniu tarsi prasilenkėme, bet kaip gyvenimas parodė neilgam: vaidmuo vis tiek mano, o pas Lorca Massine man nereikės vykti – jis atvyksta į Klaipėdą.

Koks bus jūsų graikas Zorba? Ar jau turite viziją?

Turiu ne viziją, o pasirinktą kryptį. Man svarbiausias dalykas išeinant į sceną ne vaidinti, o tapti graiku Zorba. Įsijausti į personažą, su juo susitapatinti. Jausti taip, kaip jis. Paslėpta vaidyba arba įsijautimas mūsų darbe svarbiau nei šokis, atlikimo technika. Personažą tenka perteikti žvilgsniu, galvos judesiu, žingsneliu…

Šokį repetuojame kasdien ir ilgas valandas… Raumenukai dirba… Bet su perteikimu, slapta vaidyba – sunkiau. Mūsų to niekas nemokė studijų metais, nemoko atėjus į teatrą. Tai kiekvienas šokėjas turi atrasti pats.

Yra tokių slaptų niuansų, kaip, pavyzdžiui, scenoje eiti, kaip stovėti… Niekas nesupras (ir gerai, kad nesupras), jog tai didelis iššūkis: kokiu greičiu eiti, kur žiūrėti, kaip laikyti rankas tuo metu… Būtina rasti savo atliekamo personažo savitą stovėseną ar eiseną.

Graikas Zorba – laisvės propaguotojas, čigonas… Ar sutampa jūsų požiūris į pasaulį?

Labai sutampa. Noriu pasidžiaugti, kad mes gyvename laisvoje Lietuvoje, turime laisvą valią… Viskuo džiaugiuosi. Į Klaipėdą atvykęs pats sau dažniau ėmiau kartoti frazę „koks gyvenimas nuostabus“. Ką išmokau iš graiko Zorbos: gyveni, gyveni ir staiga sustoji, įvertini situaciją – esu sveikas, laimingas, turiu šeimą, laisvę, valstybę… Visa kita priklauso tik nuo manęs. Sustoju. Pagalvoju. Ir man dar geriau pasidaro.

Auginate barzdą. Gal čia specialiai graiko Zorbos vaidmeniui?

Atspėjote. Savo darbo praktikos metu atradau, kas man padeda kurti vaidmenis: tai susitapatinimas su personažu. Visada pasidomiu, koks bus mano kostiumas scenoje, kaip atrodys mano personažas ir jau į repeticijas bandau ateiti su panašiais drabužiais (skubiai nusiperku arba prisitaikau iš turimų rūbų). Spektaklyje būsiu su barzda, tad ją auginu. Ruošdamasis spektakliui visada daug skaitau, žiūriu spektaklių įrašus.

Kuo ypatingas graiko Zorbos siužetas jūsų manymu?

Mano graikui Zorbai – apie 50-60 metų. Jis viską sugebantis meistras, gyvenantis Graikijos provincijoje. Zorba susipažįsta su jaunu vaikinu. Zorba jam padeda, nes jaunuolis bando atgaivinti paveldėtą anglies kasyklą. Bet spektaklis ne apie tai. Tai apie žmones: kokie mes esame? Ar tokiais norime būti? Gal būtina sustoti ir apmąstyti: ar aš laimingas, ar mano artimieji laimingi? Jei ne, tai gal kažką reikia keisti.

Ką rodo jūsų darbo praktika: ar visada pavyksta įgyvendinti sumanymus?

Darbo pradžioje būdavo visko… Dabar esu patyręs šokėjas bei esu pasiruošęs netikėtumams. Teisingiau, pasiruošęs, kad netikėtumų nebūtų. Ruošiuosi vaidmeniui taip, kad pats patikėčiau ir žiūrovas patikėtų mano vaidmeniu. Esi pasiruošęs taip, kad tavo kūnas kone automatiškai atlieka viską, ką reikia, ir tik tada tu gali galvą „atpalaiduoti“ bei užsiimti vaidmens kūrimu, personažo pateikimu.

Graikas Zorba įkvepia laimingam gyvenimui? Ar tai ir pristatysite žiūrovams spektaklio metu?

Tai bus spektaklis – šventė, ne tik su nuostabiais šokėjais, bet ir užburiančia muzika, sirtakiu…

Jūsų įsimintiniausi vaidmenys…

Man labai svarbus vienas paskutinių mano vaidmenų spektaklyje „Korsaras“ – Birbantas. Šį baletą Vilniuje statė garsus prancūzų choreografas M. Legris, anksčiau ilgai šokęs Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupėje. Birbanto vaidmuo šiame balete man tapo dideliu iššūkiu. Dirbu tik Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nedirbu niekur kitur. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti šią prabangą – atsiduoti vienai darbovietei ir susikoncentruoti į darbą, kurį labai myliu.

Kiek metų šokate balete? Kaip vaikai, jaunimas sugeba rasti savo gyvenimo liniją labai anksti ir ją tęsti visą gyvenimą?

Baletą šoku nuo 12 metų. Dabar man 31-eri. Manau, kad viskas įmanoma. Nebūtina šokti nuo vaikystės, norint tapti baleto šokėjo. Viskas priklauso nuo tavo buvusio fizinio aktyvumo. Nors kuo vėlesnis amžius, tuo sunkiau pradėti tai daryti. Pavyzdžiui, garsus ispanų baleto šokėjas Igoris Yebra. Jis pradžioje buvo futbolininkas, o į baletą atėjo nuo 14 metų, tačiau tapo pasaulinio lygio žvaigžde.

Ar jus niekada nekankino abejonės, ar teisingai pasirinkote savo gyvenimo kelią? Gal liko kokia vis dar galvoje krebždanti neįgyvendinta svajonė?

Būta įvairių dvejonių dėl mano pasirinkimo… Įvairiu metu. Visada norėjau būti kosmonautu, sėsti į kosminį laivą ir skrieti į kosmosą. Iki šiol dar pasvajoju… Man tai būtų labai įdomu.

Gal suplanavote, ką veiksite baigęs šokėjo karjerą?

Vis dažniau apie tai susimąstau. Projektuoju kelis variantus, kas jei… Bet stengiuosi apie tai negalvoti ir neišgyventi.

Mąstau taip, kaip mano personažas Zorba. Beje, tik dabar šios mintys susigulėjo, tačiau jos sukosi mano galvoje ir vos pradėjus šokėjo karjerą. Ir Zorba, ir aš sakome: „Nereikia dėl nieko išgyventi. Siekti tikslo reikia, bet ne viso iš karto. Taip palengvinsite savo kelią. Savo tikslą suskirstykite etapais. Kiekvieną dieną siekite vis naujo mažo tikslo“. Ir tai gali būti pavyzdžiui atsikelti anksti ir prieš darbą išsimaudyti jūroje.

Ar patinka dirbti Klaipėdoje?

Jūs turite labai daug pranašumų. Tai jau antras mano spektaklis Klaipėdoje. Šokau Jurijaus Smorigino Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statytame spektaklyje „Karmen“. Tada man teko garbė šokti kartu su garsia šokėja Inga Briazkalovaite. Gaila, kad spektaklį sušokau tik vieną kartą. Man labai patinka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė: visi tokie žmogiški, nuoširdūs. Ir visi žmonės prie jūros puikūs. Labiau atsipalaidavę nei sostinėje. Ką reiškia vien tai, kad ryte prieš darbą persikeli į Smiltynę, išsimaudai ir grįžti į civilizaciją? Bangos, vėjas nešioja smėlį, žuvėdros skraido… Ir visa tai šalia miesto. Mistika. Pasaka. Labai tai vertinu.