2014 m. buvo pradėtas steigti Kinijos ir Baltarusijos pramonės parkas, kurio teritorija siekia 91,5 kv. km. Palyginimui – Klaipėdos miesto plotas yra 98 kv. km. Planuojama, kad parke dirbs 120 000 žmonių*, o iki 2020 m. investicijos į parką turėtų siekti 3,7 mlrd. JAV dolerių.

32 proc. „Great Stone” akcijų valdo kinų bendrovė „Sinomach”, 20 proc. – „China Merchants Group”, 2 proc. – „Harbin Investment Group”, o pačios Baltarusijos vardu valdoma likę 32 proc. akcijų. „China Merchants Group” yra ta pati bendrovė, kuri domisi investavimo į giliavandenį uostą Melnragėje galimybe.

industrialpark.by nuotr.

Kinija pastarąjį dešimtmetį stengiasi didinti savo įtaką tam tikrose valstybėse, kontroliuoti strateginius sektorius ir uždirbti iš grandiozinių statybų visame pasaulyje. Sklando legendos apie tai, kaip laimėjusios didesnio masto infrastruktūros konkursus, Kinijos bendrovės atkeliaus su milžiniškais laivais, iš kurių pasipils visa projekto vystymui būtina technika, vadovybė ir darbuotojai. Tai kažkiek sumažintų projektų realizavimo kainą, bet didelė dalis galimo vietinių įmonių pelno, atlyginimo, mokamo jau ne vietiniams, o Kinijos darbuotojams, taip pat mokesčiais sumokamų pinigų, išvažiuotų į Aziją.

Kinai investuoja ten, kur gali įtvirtinti savo kontrolę ir maksimaliai uždirbti visuose etapuose.

2016 m. gale Pekine vykusiame Lietuvos ir Kinijos verslo forume buvo pasirašyta 11 įvairių sutarčių, kurios atvers kelius Kinijos investicijoms Lietuvoje. Jau minėta „China Merchants Group”, valdanti 20 proc. vienos iš Kinijos konstruojamo Šilko kelio detalių – pramonės parką „Great Stone” Baltarusijoje, pasirašė sutartį su „Lietuvos geležinkeliais” dėl ekspedijavimo ir logistikos įmonės kūrimo ir išreiškė susidomėjimą ir ketinimus steigti Klaipėdoje logistikos parką, investuoti į giliavandenį jūrų uostą bei tapti bent vieno iš terminalų valdytoja. Tai iliustruoja kinų bendrovės siekį ir Lietuvoje užsitikrinti kuo daugiau vertės kūrimo grandinės dalių kontrolę, siekiant kuo sklandžiau savo koncernų pagamintą produkciją pateikti galutiniam vartotojui ir maksimaliai iš to uždirbti eliminuojant vietinio verslo paslaugų poreikį.

2018 m. liepą vykusio Klaipėdos bendruomenių asociacijos (KBA) atstovų susitikimo su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) atstovais metu, pastarųjų buvo patvirtintas noras, kad kinai ateitų į giliavandenio uosto statybas. Galbūt tai paaiškina, kodėl taip skubama pateikti Klaipėdos uosto Bendrąjį planą (BP), kuriame yra nupieštas giliavandenio uosto Melnragėjė kontūras, ir nėra net užsimenama apie teisės aktuose numatytą prievolę vykdant planavimo procedūrą privalomai vertinti abi alternatyvas giliavandeniam uostui – Būtingėjė ir Melnragėje.

Susitikime KVJUD atstovai tvirtino, kad „taip, turėsime daryti SPAV ir PAV, vertindami abiejų alternatyvų tinkamumą”, „taip, giliavandenis uostas Melnragėjė, numatytas uosto BP koncepcijoje, yra tik MENAMAS”. Skubėjimas ir nutylėjimai suprantami – juk kinai, tokiais tempais atvedę savo plieninio Šilko kelio dalį iki Baltarusijos pramonės parko „Great Stone”, taip pat greitai gali pasukti savo Šilko kelią kitu takeliu, jei tik nematys aiškiai deklaruojamo Lietuvos vyriausybės ir KVJUD pasirengimo priimti jų investicijas, susijusias su uostu.

Pastaruoju metu paleidžiamos vis naujos  geležinkelio linijos tarp Kinijos ir Vakarų Europos šalių, bet kol kas kroviniai juda per Ukrainos ir Baltarusijos sienas.

Klaipėdos uostas pretenduoja į atšaką, kuria per „Great Stone” pramonės parką plieniniu šilko keliu judės gaminiai ir žaliavos tarp Kinijos ir Skandinavijos. Tačiau dėl krovinio tranzito per Baltarusijos pramonės parko stotelę varžysis ir Latvijos uostai, o galimai ilgos diskusijos grėsmė dėl tinkamos vietos giliavandeniui parinkimo kinus juk gali išgąsdinti.

Diskusijos siekia Klaipėdos miesto, iš abiejų pusių suspausto uosto ir pramonės ir dar pjaustomo į tris dalis pilnėsiančių transporto koridorių, gyventojai. Kinus gali išgąsdinti ir galimos aklavietės variantas, į kurią galime patekti, pradėję rimtus uosto Būtingėje vertinimo darbus ir susidūrę su Latvijos pasipriešinimu.

Tokį pasipriešinimą Latvijos vyriausybė pademonstravo dar tada, kai, siekdama kontroliuoti mūsų planuoto Šventosios uostelio bei molo atstatymo klausimą, kreipėsi net į ES institucijas. Susirūpinimo pagrindas – smėlis mūsų Baltijos jūros pakrantėje juda iš pietų į šiaurę, t.y. nuo Baltarusijos link Latvijos, o atstatytas Šventosios molas sustabdytų tokį mielą latviams jų paplūdimių smėliu papildymo procesą. Įsivaizduokite, su kokia jėga latviai gintų savo interesą, kai klausimas būtų jau ne apie kelių šimtų metrų ilgio Šventosios uosto užtvarą, o visai šalia jų teritorijos jūroje planuojamą Būtingės giliavandenį, kuris į jūrą išlįstų bent kokius 2 km ir darytų tikrai rimtą poveikį Latvijos paplūdimių riebumui.

*Kai 2014 m. prasidėjo „Great Stone” projektavimo ir statybos darbai, apie 4-os pramonės revoliucijos iššūkius ir pasekmes turbūt rašė tik specializuoti futuristiniai žurnalai. Matyt, tuo metu Aliaksandras Lukašenka kaip vieną iš tokio parko jo valdomoje šalyje atsiradimo privalumų matė ir nemažo būrio baltarusų įsidarbinimo galimybę. Bet inovacijų ir technologijų atsinaujinimo ciklas vis trumpėja ir dažnėja. Geriausias to proceso įtakos darbo rankų pakeitimui robotizuotomis sistemomis pavyzdys yra 2017 metais Kinijos „Foxconn” (didžiausias elektronikos gamintojas pasaulyje) atliktas žingsnis. Jie viename iš savo turimų pramonės parkų atleido 60 000 iš turėtų 110 000 darbuotojų ir pakeitė juos robotais. Tad kažin, kiek baltarusių iš tiesų dirbs jau pastatytame „Great Stone” pramonės parke?