Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, dabar vadovaujantis Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, į Klaipėdą grįžta su nauju, kūrybiniu amplua. Ne tik jį, bet ir jo kurso draugus bus galima išvysti Gala koncerte, XXI Tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” metu.

Gala koncerte taip pat bus galima išgirsti Justiną Gringytę, Tomą Povilionį, Viliją Mikštaitę, Onutę Kolobovaitę, Aistę Miknytę, Agnę Sabulytę.

Su kokiomis mintimis atvyksite dainuoti į Klaipėdą, kurią dar neseniai galėjote vadinti savo namais?

Gala koncertą suplanavome, kai dar buvau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas. Šio koncerto dėka pavyks įgyvendinti seną mano svajonę pajūrio publikai pristatyti vieną žymiausių jaunosios kartos Lietuvos dainininkių Justiną Gringytę, sėkmingai užkariaujančią Europos žymiausias scenas.

Planuojant koncertą supratome, jog būtų gražu, kad į Klaipėdą atvyktų ne ji viena, bet ir visas jos kursas, kartu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją 2008 metais. Šiame kurse mokėsi labai įdomūs žmonės. Dauguma jų dabar aktyviai dirba operos pasaulyje, turi įdomius, vertus klausytojų dėmesio balsus. Norėjosi pristatyti ir pasidžiaugti, kokie gali būti „vieno medžio vieno sodininko auginti vaisiai“.

Man be galo gražu, kai pristatoma viena daininga giminė ar vienas kursas. Įdomu man ir, tikiuosi, bus įdomu išgirsti žiūrovams kartu dainuojant vieną kartą, kuri kartu brendo „prižiūrima“ puikių „sodininkų“ – dėstytojų.

Į Klaipėdą atvyksite naujam amplua – nebe kaip vadovas, o rengiamo koncerto atlikėjas.

Džiaugiuosi, kad baigėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro paieškos ir paskelbta konkurso nugalėtoja. Esu tikras, kad komisija išrinko pačią geriausią kandidatę.

Baigus darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, pajūryje teko lankytis jau ne kartą. Ilgesys Klaipėdai vis didėja bei norisi nenutraukti gražaus užsimezgusio bendradarbiavimo.

Dirbant Klaipėdoje kildavo įvairių minčių, pasitaikydavo nuovargio akimirkų, varginančių kelionių į sostinę, kurios neišvengiamos dažnam vadovui… Tačiau šiandien galiu konstatuoti, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man labai patinka ir visada esu pasiruošęs visomis išgalėmis būti jam naudingas. Prireikus galiu pabūti šio teatro ar miesto ambasadoriumi, pasiruošusiu propaguoti kultūros plėtrą ar svarbą šiame regione.

Kadangi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jau nebedirbu, tai man atveria visus kelius klaipėdiečiams prisistatyti kaip kūrėjui ar atlikėjui. Pajūrio gyventojai pagaliau išvys mano meniškąją pusę, kūrybą bei galėsiu toliau bendrauti su visais žmonėmis, kuriais susipažinau čia gyvendamas. Jie visi man labai brangūs.

Viename iš savo interviu esate prasitaręs, kad Klaipėdos miesto garsai jus įkvepia kaip kompozitorių? Kada išgirsime tai, ką sukūrėte?

Būdamas Klaipėdoje buvau pradėjęs kurti „panaudodamas“ šio miesto garsus, tačiau man išvykus kūrybinis procesas nutrūko… Kiekvieną kartą, ypač naktį, grįždamas iš teatro, girdėdavau specifinius šio miesto garsus, kokių neišgirsi jokiam kitam mieste: važiuojančių traukinių, uosto kranų, krovos, į krantines besitrankančių laivų bortų krebždenimą… Miestas gana lygioje vietoje, tad šie garsai gražiai susilieja į vieną garsų visumą. Pagal tai man norėjosi parašyti instrumentinį kūrinį, bet palikau ateičiai. Tie garsai vis dar mano mintyse – tikiuosi, užrašysiu.

Buvau pradėjęs ir rašinių ciklą. Pavadinau jį „Klaipėdos refleksijos“. Vakarais rašydavau viską, ką aš mąstau apie Klaipėdą, kokias asociacijas man sukelia šis miestas. Gal tai vieną dieną papildysiu šiuos užrašus bei nuspręsiu, jog šia kūryba galima pasidalinti su kitais.

Ar tiesa, kad nėra buvusių klaipėdiečių?

Klaipėda man labai sava ir aš čia jaučiuosi savas. Tai brangi mano gyvenimo dalis. Klaipėda – mano miestas, o ne laikina stotelė.

Gala koncerte pasirodysite ne tik Jūs ir jūsų kurso draugai. Studijų metu jūs sutikote savo būsimą žmoną Agnę Sabulytę. Ar galima teigti, kad studijų metai jums buvo ypatingi?

Studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademija man davė daugiau nei žinias, daugiau nei tiesiog kurso draugus. Dauguma kurso draugų vis dar geriausi mano ir mano šeimos draugai. Kartu su kurso draugais ilgą laiką kartu kūrėme. Dauguma jų tapo mano kurto šiuolaikinės operos festivalio „NOA“ (Naujosios operos akcija) dalyviais bei sėkmingai pasirodė šiame festivalyje gimusiose operose. Būta ir daugiau gražių iniciatyvų.

Ypač daug kartu dirbom su Tomu Pavilioniu. Kaip grupės „el Fuego“ nariai kartu išmaišėm ne tik Lietuvą, bet ir nemažai pasaulio šalių. Dabar esame kolegos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su Agne Sabulyte susipažinome pirmame kurse bei netrukus tapome pora. Gražiai bendraujame iki šiol (juokiasi – aut. pst.) bei esame jau nebe dviese, o laimingi dviejų vaikų tėvai.

Džiaugiuosi, kad tarp mūsų kursiokų dabar toks metas, kai tarsi grybai po lietaus pasipylė vaikai. Visi mąsto arba jau turi mažų vaikų. Smagu visiems kartu su vaikais susitikti bei pasidžiaugti augančia karta.

Vyras ir žmona – solistai. Gal pasitaiko konkurencijos?

Gal anksčiau pasireikšdavo… Labai trumpai… Jaunystėje. Dabar džiaugiesi ne tiek už save, kiek už savo partnerį. Su žmona nekonkuruojame. Kuo labiau seksis tavo gyvenimo partneriui, tuo daugiau džiaugsmo šeimai, daugiau pinigų.

Vaikai pradėjo lankyti darželį. Žmona gali grįžti į sceną bei tą sėkmingai daro. Kuo galiu, tuo ją skatinu.