„Yra kelios taisyklės, kurių nežinant geriau į gamtą neiti“, – taip šeštadienį Melnragėje vykusią praktinę paskaitą pradėjo vaistininkas-žolininkas, lektorius, Žolinčių akdemijos viceprezidentas Marius Lasinskas.

Mariaus Lasinsko teigimu, didžiausias stiprybės šaltinis yra ne papildai, preparatai, net ne žolelės, buvimas gamtoje ar „žalieji“ kokteiliai, o tėvai bei gimtoji žemė. Karolinos Kaškur nuotr.

Dažnai, eidami į gamtą, esame linkę ją matyti turisto akimis – grožimės aplink siūbuojančiais medžiais, jaučiame maloniausius žiedų kvapus, kartais susierziname puolami smulkių gyvių. Tačiau kai pradedame stebėti gamtą žolininko akimis, atsiveria be galo didelis gamtos malonės spektras – ji tampa maitintoja, gydytoja, net ir mokytoja.

Pasak M. Lasinsko, einant į gamtą be galo svarbu žinoti tris pagrindines žolininko taisykles:

1. Pasiruošti bei nusiteikti

„Kas gali būti svarbiau už maisto ir vaisto rinkimą?“. Būtent todėl mūsų protėviai labai rimtai ruošdavosi žygiams į gamtą – iš vakaro pasikabindavo drabužius (geriausia lininius), ryte atsikėlę susikaupdavo, pasimelsdavo, padainuodavo, kad nusiteiktų tokiam kilniam darbui.

2. Padėkoti ir atsilyginti gamtai

Skindami lapus, kirsdami medžius, retai pamąstome, kiek gi reikėjo pastangų, kiek praėjo metų, kol medelis, krūmelis, žolelė užaugtų ir pagelbėtų ir kaip maistas, ir kaip vaistas. Todėl kiekvienąkart imant iš gamtos, būtina jai dėkoti už tai, kad ji duoda visko, ko reikia poreikiams tenkinti. O atsilygindami už vaišes, mažiausia, ką galime padaryti, susirinkti savo šiukšles.

3. Ketvirtis man, trys ketvirčiai – gamtai

Dažnai esame linkę pervertinti savo poreikius – imame tiek, kiek nereikia, gaminame tiek, kiek nesuvartojame. Susigriebdami viską iš gamtos baudžiame ir save. Nepalikę nė vienos sėklos, patys iš savęs atimame gamtos malonę, todėl vaistininkas-žolininkas sako: „1/4 tau, mielas žmogaus, 3/4 – gamtai. Gamta didesnė, mums užteks ir mažiau“.

Didelė šiuolaikinės visuomenės dalis netiki gamtos gėrybių teikiama nauda žmogui, verčiau atsiduoda farmacininkų rankoms, tačiau M. Lasinsko teigimu, didžiausias stiprybės šaltinis yra ne papildai, preparatai, net ne žolelės, buvimas gamtoje ar „žalieji“ kokteiliai, o tėvai bei gimtoji žemė.

„Jeigu mes jiems dėkojame, kad jie yra, kad jie rūpinasi, tai yra labai didelis sveikatos šaltinis. Tas pats galioja ir suaugusiems, ar yra tėtis ir mama, ar ne, pagarba yra didžiausias sveikatos šaltinis“, – įsitikinęs žolininkas.

Todėl, anot jo, dažnai emigravę žmonės yra linkę skųstis pablogėjusia sveikata, net nenumanydami, jog įtakos gali turėti atsiplėšimas nuo gimtosios vietos. Tad šmaikštaudamas lektorius pridūrė, jog geriausi emigrantams išsiųsti vaistai yra saujelė gimtosios žemės.