Antradienio vakarą klaipėdiečiai turėjo unikalią galimybę Klaipėdos kultūros fabrike pamatyti belgų kilmės choreografo, šokėjo Niels Claes sukurtą šiuolaikinio šokio pasirodymą, pritaikytą specialiai erdvei, „Birthmark“ („Gimimo žymė“).

Karolinos Kaškur nuotr.

Pasak idėjos autoriaus, gimimo žymė yra kažkas, ką visi turime – tai yra kiekvieno mūsų asmenybės dalis, tačiau ne visada būna taip, kad supanti aplinka priima josios išskirtinumą, unikalumą, todėl su kiekviena minute tolstama nuo savęs, savo tikslų bei svajonių, kol galiausiai gimimo žymės nebelieka, o jos vietoje atsiranda didelis randas, kuris tampa gyvenimo dalimi, simbolizuojančia kančią, žiaurumą, todėl kyla retorinis klausimas – ar įmanoma įveikti kančią ir susigyventi su randu?

Įdomiausia tai, jog pasirodymas prasidėjo dar prieš prasidedant pasirodymui – kiek vėliau atvykę žiūrovai jau galėjo išvysti kančios suraizgytą atlikėją ant žemės. Toks netikėtumo efektas kėlė įvairių jausmų – nerimą, nejaukumą, nepatogumą, tarsi kažkas vertė palikti komforto zoną ir išgyventi visas tas patirtis, nuo kurių bėgama.

Nors pasirodymas ir buvo gana trumpas, vos 20 minučių, tačiau per jas spėta pasivaikščioti po visą žmogiškųjų emocijų spektrą.

Išgyventą istoriją nuo – iki padėjo suprasti pati vakaro žvaigždė, pripažintas choreografas Niels Claes, kuris sutiko po pasirodymo pasišnekučiuoti ir pasidalinti projekto idėja.

Tiesa, pokalbis toli gražu nepriminė interviu su žvaigžde, su Nielsu kalbėjome labai paprastai, jaukiai, atsisėdę ant grindų ir sukdami dekoracinę vielą.

Kaip kilo idėja pastatyti šokio spektaklį „Gimimo žymė“?

„Gimimo žymė“ slepia mano patirtį išgyvenant patyčias vaikystėje. Jau seniai mintyse brandinau mintį apie šokio spektaklį šia tema, nes mačiau, jog tai yra tęstinė problema, neapsiribojanti manimi ir mano patirtimi, todėl pamaniau, jog galima iš skaudžios asmeninės patirties išlaužti kažką prasmingo ir parodyti žmonėms, kokią įtaką asmenybei gali daryti patyčios. Galutinai sukurti spektaklį mane pastūmėjo šeimos narės savižudybė. Po daugelio metų, būdama 60-ies, ji nutraukė savo gyvenimą, negalėdama susitaikyti su tuo, ką teko išgyventi dar jaunystėje – patyčias. Tai buvo kertinis taškas, kai supratau, jog privalau plėtoti šią temą.

Taip pat tai viena iš priemonių parodyti šiuo metu kenčiantiems patyčias, jog jie nėra vieni ir leisti jiems pamatyti, kad žmonės daug dirbdami ir stengdamiesi išgyvena ir paleidžia skaudžias patirtis.

Kokią žinutę privalo gauti žmonės, pamatę Jūsų pasirodymą? Ką, Jūsų manymu, jie turėtų jausti?

Noriu, kad žmonės pamatytų, kaip atrodo kenčiančio žmogaus skausmas. Tu gali girdėti pasakojamas istorijas, bet tu niekada nematysi, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus viduje, nes patyčių aukos yra užsiauginusios storą kailį, leidžiantį paslėpti tikrąsias emocijas, todėl kartais galime net neįtarti, jog kažkas yra negerai. Nepaisant visko, aš tikiu, jog yra viltis įveikti skausmą, kančią, jei tik kovoji su ja.

Karolinos Kaškur nuotr.

Ką simbolizuoja spygliuota viela, juosianti pasirodymo zoną?

Simbolizuoja patyčių paliekamas žaizdas žmogaus viduje. Aš prisimenu, paauglystėje, kai iš manęs dėl ko nors tyčiodavosi, skaudėdavo taip stipriai, jog atrodydavo, kad kažkas juosia mano širdį metaline viela, o ši sminga kaip įmanydama giliau.

Ką pasirodymo metu simbolizavo grojanti ir vis besikeičianti muzika/garsai?

Visa muzika yra „Nirvanos“. Daugelis žino grupės nario Kurt Cobain istoriją – jo kovą su depresija, mokykloje patirtą nepritapimą, vienatvę. Nors patyčių jis ir nepatyrė, tačiau nepritapimas bei vienatvė yra tai, ką patyčių objektai jaučia – jie tarsi nepriklauso jokiai žmonių grupei. Būtent todėl ir pasirinkau „Nirvaną“. Žinoma, turėjau ir kitų grupių sąrašėlį, tačiau pastaroji tiko taip puikiai, jog kitų nebebandžiau. Klaipėdos premjeroje netgi įterpiau Kurt Cobain interviu, kurio nebuvo Vilniaus premjeroje – tai tapo jungiamuoju pasirodymo mazgu.

Pradžioje skambėjęs garsas – simbolizavo vieną ilgą, nesustojantį širdies dūžį. Būtent taip jautiesi, kai esi spaudžiamas, kai esi patyčių objektas. Kita skambėjusi muzika buvo iš gyvų „Nirvanos“ koncertų, todėl garso kokybė primena seno CD grotuvą. Juk tai 70-ųjų grupė. Taigi, tai parodo, jog tos pačios problemos velkasi paskui visuomenę jau nuo seno.

Ką reiškia Jūsų gulėjimas prieš pasirodymą erdvėj, apsuptoj vielos?

Dekoracija leidžia suformuoti įvaizdį, jog esu įkalintas ir niekaip negaliu pasprukti. Kai tampi patyčių centru – tampi įkalintas – išėjimo nėra. Kad ir ką bedarytum, viskas yra negerai. Jie (užgauliotojai) sugeba taip pateikti situaciją, jog pabaigoj tampi auka, ar dar geriau, jog tu pats esi užgauliotojas. Nesvarbu, kas gyvenime bevyktų, pašaipūnai visada ras būdą manipuliuoti tavimi, taigi jautiesi įstrigęs situacijoj, kurioje nėra išėjimo.

Pradžioje, gulint, mano rankos tarsi užrištos, tai taip pat simbolizuoja, kad prasidedant patyčioms tu nežinai, kaip su jomis kovoti ir kaip atsikirsti, todėl tavo rankos yra metaforiškai užrištos. Esi sutrikęs ir nežinai, ką daryti.

Kaip įvyko, kad atsidūrėte Lietuvoje?

Pradėjau šokti šokio teatre „Aura“. Buvau pakviestas į atranką. Kai esi šokėjas, tu vaikštai po atrankas ir keliauji ten, kur gauni pasirašyti sutartį.

Karolinos Kaškur nuotr.

Ar Jums patinka Lietuva? Atmosfera joje?

Man patinka žmonės, žinoma, ne visi. Manau, jog Lietuva yra labai graži ir turi daug ką pasiūlyti, daug daugiau, negu kad žmonės galvoja, taip pat manau, jog man, kaip užsieniečiui, svarbu tai sakyti Jums, nes daugelis lietuvių stebisi, kodėl aš čia. Bet ši šalis nėra savaime bloga, tai labiau tai, ką tu pats joje susikuri. Jeigu dirbi bei stengiesi – tau pavyksta prasimušti, kaip ir visur kitur.