„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kurio biografijoje yra ir idėjų gvildenimas, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai, ir dalyvavimas jo prijungimo įvykiuose, ir drąsus bandymas sutramdyti nacius, ir galiausiai susitaikymas su krašto praradimu.
Iš 16-os metų, kai tarpukariu Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, daugiau nei dvylika prabėgo prezidentaujant A. Smetonai.
Prezidentas A.Smetona ir Jūros dienos Klaipėdoje organizacinio komiteto pirmininkas J. Šimoliūnas eina pro minias ties šiauriniu molu. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo (R. Beniušio) rinkinys nuotr.
Pirmoji Jūros šventė
Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romuldas Adomavičius yra rašęs, kad prie Lietuvos prijungus Klaipėdą valdančiojo sluoksnio dauguma gana ilgai buvo kultūriškai atitolusi nuo jūros, dėl to neįžvelgė jūrinės kultūros teikiamų galimybių. Viskas pasikeitė tik 1930-1933 m., kai Lietuvą užgulė geopolitiniai ir ekonominiai sunkumai. Jų akivaizdoje gimė ir Jūros diena Klaipėdoje, kurioje sudalyvavo ir A. Smetona.
„Pirmoji visuotinė Jūros diena (1934 m.) buvo ir propagandinis tautininkų renginys, kuriuo siekta pademonstruoti kultūrinę lietuvių atsvarą nuo vokiečių Klaipėdos krašte, ir priemonė propaguoti valstybines investicijas jūrų ekonomikoje. Atsirado strateginis poreikis pajūryje nuo seno gyvavusią žvejų kultūrą parodyti kaip savą ir artimą XIX a. pradėjusiai formuotis nacionalinei lietuvių kultūrai. Kita vertus, ryškėjo nauji uždaviniai – ginti interesus jūrų uoste ir stiprinti tautinį laivyną. Iš esmės, 1933-1934 m. Didžiosios Jūros dienos pradinę idėją pagimdė siekis priartinti lietuvius prie jūros ir išaiškinti jos svarbą visai Lietuvai“, – rašė R. Adomavičius.
Klaipėdoje leistas dienraštis „Lietuvos keleivis“ 1934 m. rugpjūčio 12 d. pirmojo puslapio centre išspausdino A. Smetonos portretą su tekstu „Sveikas, Tautos Vade, mūsų pajūry“. 1934 m rugpjūčio 13 d. „Lietuvos aido“ pagrindinis straipsnis skelbė „Visa Lietuva pagerbė savo jūrą“, o 19 d. Šiauliuose leisto laikraščio „Mūsų kraštas“ vedamojo straipsnio antraštė bylojo „Lietuva prisiekė amžiais neapleisti savo jūros“.
„Mūsų kraštas“ rašė, kad rugpjūčio 11-12 dienomis iš visos Lietuvos į Klaipėdą buvo atvykę arti 60 000 žmonių. Esą nemažai svečių turėjo nakvoti ir po atviru dangumi. A. Smetona atvykęs antrąją iškilmių dieną, „lydimas ministerių, gubernatoriaus, aukštų karininkų ir jūros dienos komiteto atstovų“.
„Tautos Vadas pasisveikino su įgula ir išrikiuotomis organizacijomis. Miesto vyr. burmistras Simonaitis sveikina Valstybės Prezidentą miesto gyventojų vardu. Toliau žodį taria direktorijos pirmininkas Martynas Raizgys. Reikšmingas kalbas pasakė Tautos Vadas ir gubernatorius dr. Navakas. Jungtinis choras ir gusarų pulkas sudainavo keletą dainų ir pagiedojo Tautos himną. Pulk. Lanskoronskiui vadovaujant įvyko Klaipėdos įgulos ir visų organizacijų su vėliavomis paradas, kurį priėmė Tautos Vadas. Po pietų aukštieji svečiai išplaukė į Marias uosto rajone ir žiūrėjo nepaprastai gražios ir gausios pajūrio žvejų burinių ir motorinių laivelių regatos bei vandens sporto“, – rašė „Mūsų kraštas“.
„Netrukus sudundėjo orkestrai sutikimo maršą. Į iškilmes atvyko pats Tautos Vadas Prezidentas Antanas Smetona, lydimas Klaipėdos krašto gubernatoriaus dr Navako, susisiekimo ministerio inž. Stanišauskio, gen. Tamašausko, finansų viceministerio J. Indrišiūno, aukštųjų karininkų ir Kretingos apsk. v-ko J. Vaišnio. Kartu atvyko p. Smetonienė, p. Navakienė, ir p. Stanišauskienė. Aukštuosius svečius sutiko tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės. Pasisveikinęs su kariuomenės dalimis ir išsirikiavusiomis organizacijomis, Tautos Vadas su palydovais užlipo tribūnon. Minios iškėlė ovacijas. <…> Dešimčių tūkstančių minioms kalbą pasakė ir patsai Tautos Vadas. Tuo metu kai Tautos Vadas pabrėžė, jog mes savo uostu leidžiame naudotis visiems, tartum patvirtindamas tą Tautos Vado pareiškimą, į uostą majestotiškai įplaukė didžiulis SSRS prekybos laivas.
Tautos Vado kalbą minios išklausė stovėdamos ir susikaupusios. Po kalbos vėl buvo didžiausios ovacijos. Choras, orkestrui pritariant, giedojęs patriotines dainas po kiekvienos kalbos, Tautos Vadui baigus kalbėti sugiedojo tautos himną.
Jūros dienos akimirkos: A. Smetona priima paradą (kairėje šalia jo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, jos nariai Žvilius ir Jonušaitis, dešinėje – jo paties ir gubernatoriaus Jono Navako žmona. Antrojoje koliažo nuotraukoje – gubernatorius ir žemaičių vyskupas Staugaitis. Trečiojoje – prof. Šimoliūnas, Martynas Jankus, latvis profesorius Balodis ir generolas Nagevičius. Ketvirtojoje prezidentą pasitinka Klaipėdos įgulos vadas Lanskoronskis ir pulkininkas Pundzevičius. Apačioje iš kairės žygiuoja Klaipėdos įgulos kariai, jaunalietuviai ir skautės.
Pasibaigus kalboms įvyko milžiniškas paradas, kuriame dalyvavo kariuomenė ir organizacijos. Paradui vadovavo Klaipėdos įgulos viršininkas plk. Lanskoronskis. Pro Tautos Vadą pirmiausiai pražygiavo kariuomenės dalys, savanoriai, daug šaulių būrių ir rinktinių iš visos Lietuvos, skautai, jaunalietuviai su septyniomis vėliavomis, Klaipėdos santariečiai, sportininkai, jachtklubo nariai iš Kauno ir Klaipėdos, Klaipėdos uosto tarnautojai, studentai ateitininkai, stud. korp. Mažoji Lietuva ir kitos studentų organizacijos, Nidos sklandymo mokyklos mokiniai, geležinkeliečiai, pavasarininkai su 7 vėliavomis, VVS-gos keli skyriai su daugybe vėliavų, Lietuvių Tautininkų S-ga, Jaunųjų ūkininkų rateliai su 15 vėliavų, akc. Metalo b-vės darbininkai su plakatais, dzūkai, žydų organizacijos ir t.t. Paradas buvo labai įspūdingas. Visur trykšte tryško drausmė, darnumas.
Pasibaigus paradui toli horizonte pasirodė penki lėktuvai, kurie atvyko į iškilmių vietą, galingai skrodė erdves ir grįžo iš kur atkeliavę.
Po parado, 15 val., Kuršių Mariose, prie Smiltynės, vėl buvo didelės iškilmės. Tautos Vadas kartu su kitais aukštaisiais svečiais garlaiviu „Vilnius“ išplaukė į marias. Buvo įspūdingas vandens paradas. Pro Tautos Vadą dailiai praplaukė prof. Kolupailos vadovaujama Kauno baidarių ekskursija, Klaipėdos lietuvių ir vokiečių jachtklubai su daugybe laivelių ir jachtų. Iš viso dalyvavo jų keli šimtai. Po parado buvo žvejų regata su apie 80 burinių laivų. Buvo ir įdomus vandens sportas. Tautos Vadas prieš išvykdamas dalyvavo iškilmingame Klaipėdos lietuvių jachtklubo atidaryme“, – išsamiau rašė „Lietuvos aidas“.
Abu pastarieji leidiniai pirmuosiuose savo puslapiuose skelbė ir A. Smetonos kalbą, pasakytą šventės dalyviams.
„Nėra buvę atgimusioje Lietuvoje tokios valandos, kaip šitoji, kurią dabar gyvename. Minių minios stovi susirinkusios toje mūsų Baltijos pajūrio vietoje, kur mūsų atgijusi tauta laisvai bendrauja su visu pasaulio, kur eina mūsų krašto gėrybių mainai su kitų tautų gerybėmis.
Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teisę saugos ir gins, kiek tik galės.
Pirma tokia didinga šventė laisvoje Lietuvoje, ji paliks mūsų atmintyje, paliks ir mūsų tautos istorijoje.
Nuo Baltijos jūros ligi Juodųjų marių ėjo senovėje Lietuvos Imperija. Kad ji tokia buvo, mes didžiuojamės. Lietuviai gynė pajūrius, bet neįveikė išsaugoti savo teisės jūroje, neįstengė sukurti nei savo laivyno, nei sudaryti savos laisvos prekybos. Kad tatai jiems nepavyko, tai gal dėl to dingo jąšdidžiulė Imperija ir vos išliko pati tauta, suskaldyta, nukamuoja.
Jūros diena Klaipėdoje. 1934 08 12 kalbą sako prezidentas Antanas Smetona. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.
Šiandien mes suprantame savo praeities klaidas, o gal ir nuodėmes, ir norime jas taisyti, norime atgailėti. Lietuviai dabar nesigailės jokių aukų saugoti ir ginti savo jūros teisei. Tik arti šimto kilometro ilgumo jie teturi: pajūrio, tik vieną Klaipėdos, uostą, bet daugiau ir nesiekia turėti, nepavydi savo kaimynams, daug daugiau turintiems iš jūros pakraščio ir daug geriau įtaisytų uostų. Tenkindamiesi kuo turi, jie nori draugiškai gyventi su visais savo kaimynais. Niekur niekam neužstojam jūros kelio, visi kaimynai ją kuo patogiausiai pasiekia visomis linkmėmis.
Jei kas kėsintųsi siaurinti mūsų jūros pakraštį ar užgrobti mūsų vienintelį uostą, tai kėsintųsi pavergti visą Lietuvą. Jis būtų vergas, jo prekybai būtų statomos sunkiausios sąlygos ir veikiai butų išbrauktas iš laisvųjų valstybių tarpo. Šitą manydami, mes labai branginame savo pajūrį.
Iš neatmenamo meto, dar žiloje senovėje, kurios joks raštas nėra užrašęs, lietuvių padermė ir jų giminaičiai, latviai ir prūsai, yra įsikūrę Baltijos pajūryje. Taigi mūsų jūros teisė eina iš senų senovės, mes esame tikrieji jūros tėvonys. Ir kai vyrai barzdoti, kaip iš tolo atplaukusius galindus vadina mūsų daina, iš jūros iškopę plėšė ir žudė mūsą ramųjį pajūrį, kai puolė jį ir šimtmečiais kamavo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, tai mūsų proseniai nepasidavė tiems grobuonims ir savo krauju ir savo gyvybe gynė ir apgynė savo tėvonių teisę. Mūsų protėvių kovą dėl Baltijos pajūrio laisvės yra kruvina drama, kronistų užrašyta, mūsų piliakalnių paliudyta. Skaitykite ją ir sekite, pamatysite kokios būta jos baisios, kokios šiurpulingos! Žuvo nelygioje kovoje mūsų giminaičiai prūsai ir užleido savo tėvų žemę žiauriesiems atėjūnams, tik neilgas jūros pakraštys, tekęs atgimusiai Lietuvai, buvo atlaikytas mūsų senovės didvyrių karžygių. Jų dėka mums tapo Baltijos jūra vėl prieinama tapo mūsų tautai plaučiais, kuriais gali sveika laisvai kvėpuoti, tapo keliu, kuriuo gali bendrauti su visu pasauliu. Iš to palikimo eina mums pareiga kietai įsitvirtinti prie jūros ir budriai ją saugoti, ginti Klaipėdos uostą kaip langą, pro kurį geriau įmatoma šviesa, kaip vartus, pro kuriuos visi keliai laisvi.
Kaip senovėje kalavijuočių ir kryžiuočių ordinams ne Kristaus evangelija ir ne krikščionių mokslo šviesa Pabaltyje rūpėjo (jie tik buvo apsimetę ją skleidžą), o tik šio krašto, žmonės pavergti ir jų turtą naudoti, taip ir dabar RYTŲ ERDVĖS IEŠKOTOJAMS maga smurtu pralobti svetimomis žemėmis.
Kaip senovėje tie ordinai ieškojo savo plėšriems žygiams užuojautos galingoje Romoje visokiais neteisingais pasakojimais apie Pabaltijo tautas, taip dabar jų palikuonys, ieškodami čia sau erdvės, stengiasi falsifikuoti mokslu civilizuotam pasauliui įrodyti, kad lietuvių giminės senovėje nėra buvę nei Klaipėdos krašte, nei iš viso pajūryje. Netiesa toli galima nueiti, bet nebegalima grįžti. Išmanydami to lietuvių priežodžio svorį turime tiesa kovoti prieš melą, turime tikrojo mokslo šviesoje parodyti civilizuotam pasauliui, kad lietuvių tauta šiame pajūryje iš senų senovės yra gyvenusi, kad ne mes, o jie, erdvės ieškotojai, yra čia atėjūnai.
Jūros dienos akimirkos: A. Smetona įteikia Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkui Martynui Reizgiui Šaulių žvaigždės ordiną, Klaipėdos krašto sukilimo aukų pagerbimas, Klaipėdos žvejų paradas Kuršių mariose ir jį stebinti minia. „Mūsų krašto” nuotr.
Klaipėdiškiai ir kitos, lietuvių giminės šakos, skaitykite senovės raštus ir įsitikinkite, kad šiandien skleidžiamos žinios apie Jus yra Jūsų gero vardo niekinimas – Jūs neatėjūnai, o iš gilios senovės savo žemės vaikai.
Kaip Jūsų giminaitis Natangas Henrikas Montė karžygiškai gynė Jūsų krašto laisvę nuo ordino, taip ir Jūs ginkite nuo erdvės ieškotojų savo autonomiją, Jums Lietuvos suteiktą, budėkite, kad jos pamatų šie neparaustų savo klastingais žygiais. Visa Lietuva Jums padės, rūpindamasi Jūsų materialine ir dvasine gerove. Tik būkite jai ištikimi, kaip buvę, bendraudami su visa lietuvių tauta.
Ši nepaprasta iškilminga diena tegu bus visą mūsą pažadas, kaip ir priesaika Aukščiausiajam, akivaizdoje jūros, amžinai banguojančios ir putojančios, ūžimu ir audromis giedančios garbės giesmę tiems, kurie jos nebijo, bet ją myli, — tegu bus priesaika, kad mes ne tik jąja grožėtis bei gėrėtis mokame, bet kad ir gebame jai aukoti savo gyvybę. Ir šimto kilometrų platumo, kaip esu pradžioje minėjęs, neturime jūros pakraščio, taigi kuo mažiau jo turime, tuo daugiau privalome vertinti. O kaip geriau galime ką vertinti, jei ne savo rūpestingu darbu?
Bendromis tautos pastangomis kelsime pajūrio gyventoją gerovę, kad visi būtų pertekę lobio ir šviesia tautiška sąmone atkutę. Kurie tik vikresni, tai talkon pajūrio darbui.
Savo jūros teisę įgalėsime apsaugoti tiek, kiek būsime stiprūs sausumoje, kiek savo darbštumu ir mokėjimu spiestis apie vadovybę, pasirodysime tautų rungtynėse, kiek mokėsime pakelti ir sutvirtinti visą krašto buitį. Vertinant jūrą, džiaugiantis jos keliais ir didžiuojantis Klaipėdos kraštu, nereikia pamiršti Vilniaus krašto. Juk ir Vilniaus krašte yra mūsą giminaičiai, to paties kraujo, tos pačios dvasios ir istorijas, kaip visa mūsų tauta.
Taigi, pasižadėdami niekuomet neapleisti jūros, mes turime akivaizdoje Vilnių ir Klaipėdą. Mūsų Klaipėda su pajūriu ir mūsų Vilnius. Visas pajūris apšlakstytas mūsų protėvių krauju, to mes nepamiršime, seksime ją pėdomis ir sunkiomis valandomis nenusiminsime, dėl to laimėsime. Tas gausingas suvažiavimas iš visos Lietuvos nėra tik smalsumas pamatyti jūrą, bet yra didžiausias pasiryžimas dirbti ir taip gyventi, kad visa Lietuva mokėtų įsigalėti jūroje. Mūsų jūra, mes jos niekam ir niekuomet neatiduosime. Toks mūsų pažadas turi būti tesėtas. Jūros diena teprimena tatai visiems”, – kalbėjo A. Smetona.
Deja, toks iškilmingai duotas pažadas buvo sulaužytas jau po mažiau nei po penkerių metų, nors šr pat pradžių Lietuva ir bandė kovoti su krašte vis labiau įsigalėjusiais naciais.
„Įgijo“ gatvę ir kalną
Praėjusi mažiau nei mėnesiui nuo šio vizito į Klaipėdą, A. Smetona vėl čia sugrįžo, bet jau ne fiziškai. Jo 60-mečio proga, rugsėjo 9-ąją, Aleksandro (dabar – Liepų) gatvė buvo pervadinta į Prezidento Antano Smetonos alėją.
„Lietuvos aidas“ rašė, kad „Tautos Vado Antano Smetonos sukaktuvių iškilmėms Klaipėdą ypač rūpestingai pasiruošė” – jau šeštadienį, rugsėjo 8-ąją, dauguma namų esą pasipuošė vėliavomis, o rugsėjo 9 d. jau ir didesnėse gatvėse plevėsavo vėliavos.
Šeštadienio vakare vykusio Tautininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių susirinkimo metu gubernatorius Jonas Navakas, „vietos skyriaus pirmininkas Bulaitis ir Klemas išsamiai supažindino klausytojus su jubiliato atliktais darbais“. „Apie jubiliato atliktus darbus mūsų tautos laisvei“ tą patį vakarą kalbėjo ir vietos šauliai, vėliau pasiuntę jubiliatui sveikinimo telegramą.
Sekmadienį iškilmės buvo pradėtos maldomis evangelikų Jono bažnyčioje. Po šių pamaldų vyko mišios vokiečių kalba, kuriose esą dalyvavo vokiečių organizacijos su savo vėliavomis. Tuo pat laiku buvo pamaldos vietos katalikų bažnyčioje ir sinagogoje, kareivinėse.
Prezidento A. Smetonos alėjos vardo suteikimo buvusiai Aleksandro (dabar – Liepų) gatvei iškilmės. Iš tribūnos kalba tuometinis miesto vadovas Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Po pamaldų gubernatorius priėmė kariškių ir organizacijų paradą ir ta proga jis „trumpai apibūdino kariams ir gausiai susirinkusiai miniai Tautos Vado asmenį“.
„Įgulos viršininkas gen. štabo pulk. Lanskoronskis „trumpais bruožais, bet aiškiai iškėlė mūsų mylimo Tautos Vado nuopelnus. Po jo kalbos galingai nuaidėjo tris kartus valio Tautos Vado garbei“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Prezidento Smetonos alėjos atidarymas vyko 14 val. Alėjos pradžioje buvo pastatyti „garbės tribūna ir iškilmingi vartai“.
„Vyr. burmistras Simonaitis nuoširdžiai pasveikino taip gausiai susirinkusius gyventojus šios gatvės atidarymo iškilmėms. Tai pačiai progai jis trumpai palietė jubiliato, kurio vardu dabar pavadinama ši gražiausia Klaipėdos miesto gatvė, darbus, susijusius su Klaipėdos atvadavimu ir apskritai su Klaipėdos gyvenimu. Čia burmistras trumpai priminė ir tą sunkų laiką, kai Smetona buvo pirmuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos kraštui. Nors jis tada vyriausybės buvo laikomas opozicijos žmogum, tačiau vyriausybė vis dėl to įvertino jo gabumus ir siuntė jį čia, kur buvo nukreiptas ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių dėmesys. Nors čia Smetonai buvo sunku dirbti, tačiau jis savo būdu ir sugebėjimu pasiekė didelių rezultatų. Klaipėdos miesto valdyba vienu balsu nutarė šią gatvę, kuri buvo anksčiau skirta Rusijos carui Aleksandrui atminti, pavadinti to žmogau vardu, kurį mes taip gerbiame, kurio darbai visiems gerai žinomi ir kuriam taip daug teko kovoti prieš tų pačių rusų persekiojimus“, – rašė laikraštis.
Anot jo, iškilmių metu ir dr. Gerulaitis priminė, kad A. Smetona buvo pirmas Lietuvos vyriausybės įgaliotinis, „kitais žodžiais tariant, pirmutinis gubernatorius Klaipėdos krašte“.
Erdmonui Simonaičiui perkirpus juostas ir atidarius buvo sugiedotas himnas ir karo dūdų orkestras sugriežė Prezidento maršą.
„Organizacijų ir visuomenės atstovai su orkestru pradefiliavo Prezidento A. Smetonos alėja, keldami ovacijas gubernatoriui, kuris tuo metu buvo Prezidento alėjoje esančiuose gubernatūros rūmuose“, – raportavo „Lietuvos aidas“.
Ketvirtą valandą popiet Šaulių namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) buvo surengti iškilmingi pietūs, kurių metu „pakeltas tostas už Tautos Vadą“. Vakare, septintą valandą šių rūmų didžioje salėje prasidėjo iškilmingas posėdis, skirtas jubiliejui paminėti. Jo metu „švietimo ministeris Tonkūnas skaitė paskaitą apie Tautos Vado, Antano Smetonos, didžiuosius darbus valstybei ir tėvynei“.
Šaulių namai, kuriuose vyko iškilmės ir Antano Smetonos 60-mečio proga, apie 1930-uosius. wiki-commons.genealogy.net nuotr.
„Po iškilmingo posėdžio įvyko koncertinė dalis ir bendras pasilinksminimas, kuris praėjo labai gera nuotaika ir užtruko iki 2 val. ryto“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Vakare tai progai skirtas priėmimas vyko ir gubernatoriaus rūmuose (dabar – bankas „Luminor“), o pati alėja „vakare buvo nepaprastai gražiai iliuminuota ir joje buvo susitelkęs visas Klaipėdos judėjimas“.
„Iki vėlyvo vakaro alėjoje vaikščiojo dideli žmonių būriai ir buvo toks judėjimas, koks Klaipėdoje labai retai kada būna“, – taip A. Smetonos jubiliejaus minėjimo Klaipėdoje aprašymą baigė „Lietuvos aidas“.
Tame pačiame jo numeryje buvo pranešta, kad „ypačiai gražiai pagerbė Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną jo 60 metų sukaktuvių proga Nerijos kopų žvejai: vieną gražiausią kalną Juodkrantėje pavadino Respublikos Prezidento Smetonos vardu“.
„Kalnas yra apie 50 metrų aukštumo. Kuo gražiausia padaira į visus kraštus, tačiau iki šiol jis mažai tebuvo lankomas, nes nebuvo patogaus susisiekimo. Dabar į kalną padaryti geri nauji laiptai ir suoleliai. Iškilmingas kalno krikštas buvo ryšium su sukaktuvių minėjimu rugsėjo mėn. 8 d. Krikšto proga Klaipėdos apskrities viršininkas ponas Tolišius pasakė gaustai susirikusiems žvejams kalbą, kurioje, suminėjo Prezidento Smetonos atliktus lietuvių tautai darbus. Atlikus krikšto apeigas, jis kalną perdavė vietos maudyklių s-gos pirmininkui Rėzai. Pirmininkas žadėjo jį saugoti ir daryti pastanga padaryti šį gražiausią kalną Juodkrantėje iš tikrųjų mėgiausia pasigrožėjimo vieta“, – informavo „Lietuvos aidas“.
Beje, A. Smetonos gatvė „krito” dar iki krašto aneksijos. Po to, kai 1938 m. lapkričio 1 d. buvo panaikinta krašte dar 1934 m. įvesta ypatingoji padėtis, Direktorija ėmėsi įvairių Lietuvos valdžia ribojančių veiksmų, kurių vienas buvo ir minėtosios gatvės pervadinimas – ji tapo buvusio Direktorijos pirmininko Otto Bottcher Strasse.
Kitoje rašinių ciklo dalyje:
Smetona, Hitleris ir hitlerininkai;
Ar buvo galima apginti Klaipėdą 1939 metais?
Turime Klaipėdoje Paryžiaus Komunos ar Kooperacijos gatves, o va Smetonos garbei pavadinti jų ir neužteko…