[vc_row][vc_column][vc_column_text]„Teismas išžiūrėjęs teisiamojo Mikutos Jurgio (valdo 7 ha) nusikaltimo veiksmą randa, kad jis Zaleckiui davęs savo žemės ir dar savo darbo jėga apdirbo ir Zaleckis prižadėjęs už tai jam duoti riebalų, bet jis iš Zaleckio riebalų negavo, bet priėmė iš Zaleckio fiktyvų kvitą kiekyje 9 kilogramų riebalų tuomi atsiskaitant su valstybe, bet faktiškai jis valstybei nebuvo davęs. Tuomi Teismas skaito, kad jis savo žemės sklypą maino su Zaleckiu į fiktyvius kvitus apgaudamas valstybę. Bet teismas randa jam bausmę sušvelninti, nes jis 1941 m. tarnavo milicijoje pareigūnu, o vokiečių okupacijos metais slapstėsi, be to, yra biedniokas, tai jam bausmę skirti žemiau žemesnės ribos.“ (kalba netaisyta- aut. pst.).

Tai ištrauka iš 1949 metų vasario 5-9 d. Salantuose vykusio parodomojo sovietinio teismo nuosprendžio, kuriuo už neva valstybei neatpiltas vadinamąsias pyliavas buvo nuteista per 20 Žemaitijos kaimo ūkininkų ir valstiečių. Dauguma iš jų bausmę atlikti buvo pasiųsti į šalia Šilutės buvusį Macikų lagerį.

Šie istoriniai faktai tapo dokumentinės prisiminimų knygos  „Išdraskytų lizdų gandrai: „pyliavų  bylos” pėdsakais” pagrindu.

Knygą jos autorės, pasivadinusios Dviejų Žemaičių pseudonimu, ketvirtadienį, Juodojo kaspino dieną, pristatė uostamiesčio visuomenei Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Paaiškėjo, kad po pseudonimu slepiasi dvi uostamiesčio žurnalistės, ilgametės Žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus narės Adelė Žičkuvienė ir Palmira Martinkienė.

„Seniai beskaičiau tokį šiltą ir malonų, nedidelės apimties leidinuką. Moteriškai parašytas. Vyrai taip jausmingai neparašytų. Minima Macikų koncentracijos stovykla prie Šilutės. Ilgą laiką gyvenome ir nežinojome, kad šalia mūsų yra toks pragaras. Po karo niekas nebuvo pakeista ir ten vyko tokie patys žiaurumai. Po karo pirmi dešimtmečiai buvo itin baisūs. Žmonės būdavo sužlugdomi ir dar turėdavo dėkoti už tai „tėvynei, kur žmogus galėjo kvėpuoti labai plačiai”. Negaliu pakęsti to sovietinio laikotarpio ir džiaugiuosi, kad tokios knygos rašomos. Reikia, kad jaunimas, visi žmonės žinotų. Labiausiai sujaudino paskutinis lapas, baigiamasis žodis. Tokių knygų reikia daugiau. Jei žinosi istoriją, niekada nepasakysi, kad sovietmečiu buvo gerai”, – sakė muziejininkas Saulius Karalius.

Pasak P. Martinkienės, knygoje pasakojama trijų šeimų istorija – Mišeikių, Rimkų ir Panemunių.

„Mūsų tikslas buvo parodyti, kad praeitis ir ateitis yra šalia. Praėjusią vasarą apvažiavome visas tas vietoves. Ir visai netikėtai paaiškėjo, kad abi mes gimėme Salantų gimdymo namuose. O Adelės Dvarčininkų kaimo jau nebėra… Bet kol yra gyvi žmonės, tol gyva ir atmintis”, – pasakojo P. Martinkienė.

A. Žičkuvienė renginio metu pasidalino knygoje išguldytais prisiminimais apie kukurūzus, kurių augimo manija Nikitos Chruščiovo valdymo metais neaplenkė ir Salantų.

P. Martinkienė dėkojo susirinkusiems ir neslėpė esanti maloniai nustebusi, kad į knygos pristatymą prisirinko pilna muziejaus palėpė, o didžiausia dovana pavadino tai, kad tarp atėjusiųjų buvo ir jos mokyklos auklėtoja.

Beje, tarp atėjusiųjų į renginį buvo nemažai A. Žičkuvienės klasės draugų bei jos buvusi lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Klimantavičienė, žurnalisčių kūrinį palyginusi su Romualdo Granausko kūryba.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”45446,45447,45448,45449,45450,45451,45452,45453,45454,45455,45456,45457,45458″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]