P0

Fotoreportažai, Nuomonės, Svarbu

Klaipėda-Slovakijos Tatrai. Pats sau gidas

Valdas Pryšmantas

Valdas Pryšmantas
2018-08-26


Vienas iš kelionių malonumų – neatrastų vietų pažinimas, o norint susipažinti su kalnais neprošal turėti gerą patarėją. Tai vieta, kurioje reikalinga maksimali dėmesio koncentracija, nes vos vienas žingsnelis ne ten gali būti lemtingas. Po kelionės į Slovakijos Tatrus supratome ne tik tai – kartais gelbsti tik pasitikėjimas savimi, nes tie, kurių paskirtis – padėti, gali tik suklaidinti.

Aukštieji Tatrai, pakeliui į Veľká Svišťovka viršūnę. Ingos Sutulaitės nuotr.

Slovakijos Tatrai yra vadinami kalnų pradžiamoksliu į juos išsiruošusiems žygeiviams – pasiekti juos iš Lietuvos daug laiko nereikia, šalis patraukli kainomis, netrūksta įvairaus sudėtingumo maršrutų, o pustrečio kilometro į dangų besistiebiančių viršūnių visiškai užtenka suvokti, ką reiškia kalnų didybė. Dėl šių priežasčių Slovakija ir vasarą, ir žiemą yra viena iš geidžiamiausių lietuvių atostogų krypčių.

Šią vasarą ir mes ryžomės išbandyti tai, apie ką daug girdėjome, bet iki šiol nebuvome matę.

Kodėl kelionių agentūra?

Kartu su savo mylima moterimi įprastai keliaujame savarankiškai, tačiau šįkart nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis. Pagrindiniai veiksniai, lėmę tokį mūsų pasirinkimą, buvo tai, kad pirmą kartą vykstant į kalnus norėjosi, jog greta būtų profesionalas. Kalnai – ne juokas.

Antra, viliojamai skambėjo ir kelionių agento lakoniškas išvykos apibrėžimas: „įsėdate į autobusą ir čia Jūsų rūpesčiai baigiasi“. Žinome, koks svarbus ir kiek laiko atima planavimas, todėl šie žodžiai žadėjo ramybę ir galimybę mėgautis kelionių teikiamais malonumais neapkraunant galvos organizaciniais rūpesčiais.

Dėl šių priežasčių mūsų kelionėje itin didžiulę svarbą turėjo gidas. Mums iš jo reikėjo daugiau nei pro autobuso langą matomų vaizdų komentavimo „antai, dešinėje pusėje matote kalną“ ar „ei, autobuso kairėj – pilis“, o važiuojant į Slovakiją žinovo tonu pranešti, kad „tai yra Europos valstybė, kurioje yra kalnai“.

Reikėjo elementarių praktinių žinių ir patarimų, kurie naudingi pirmą kartą viešint tokioje specifinėje vietoje, kaip kalnai. Tiesą pasakius, mūsiškės vedlės elgesys suteikė pagrindo abejonėms, ar ji tam tinkamai pasiruošusi.

Pirmoji diena. Prie ko Veryga?

Kelionė autobusu startavo 5 val. prie Kauno pilies, po kelių valandų tylos prabyla gidė ir praneša, kad dabar iš kiekvieno keleivio paims po 160 eurų, kurių prireiks keliaujant per Slovakiją ir lankant programoje numatytus objektus. Autobuse iš karto išlaksto miegai, pasigirsta bumbėjimas.

Mes irgi nesutinkame su tokia pozicija, nes tikrai nesiruošėme eiti į vandens parkus, kuriuos galima aplankyti ir Lietuvoje. Be to, paaiškiname, kad mūsų sprendimai kiekvieną kelionės dieną gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, tokių, kaip oras, savijauta ir pan.

Konsensusas rastas, vakarop pasiekiame Krokuvą.

Kelias valandas trukusią senamiesčio apžvalgą baigiame prie paminklo Žalgirio mūšiui esančiame restoranėlyje. „Michelin“ žvaigždute įvertintoje maitinimo įstaigoje širdį paglosto tai, kad jo valgiaraštyje apstu lietuviškų akcentų: cepelinai, barščiai su lietuviškais koldūnais, kotletai ir lietuviška vėžių sriuba. Pabrėžiama – lietuviška.

Vykstame į viešbutį, ten – nedidelis skandalas, mat pirmą kartą gyvenime save matantys vyrai siunčiami į kambarį su dvigule lova, o kartu keliaujantys sutuoktiniai apgyvendinami ten, kur reikia miegoti ant atskirų kušečių.

Po įsikūrimo kambariuose, apie 22 valandą, nemaža dalis bendrakeleivių patraukia į kitoje gatvės pusėje esančią degalinę – pirkti alaus. Svetur svarbiausia patirti tai, ko nepatirsi namuose.

Linksniuojamas Veryga.

Paminklas Žalgirio mūšiui Krokuvoje. Valdo Pryšmanto nuotr.

Antroji diena. „Nie panowie“

Nuo Krokuvos iki Slovakijos – vos 80 kilometrų, kirtus valstybinę sieną į akis krenta ne tik pasikeitęs kraštovaizdis, bet ir informacija kelio ženkluose: atrodo, kad slovakų kalboje balsės reikalingos tiek, kiek šuniui penkta koja.

Tvrdošin, Štrba. Dėl to vietovardžiai užsieniečiui tampa sunkiai įsimenami.

Gal šiai šaliai verta persivadinti į Slvkj?

Bet mes važiuojame į kalnus ir pirmiausiai stabtelime aplankyti Demanovskos urvų Žemuosiuose Tatruose. Ten tvarka tokia: vienu metu įleidžiama apie 50 žmonių, grupę lydi parko darbuotojas, kartkartėmis numatytos sustojimo vietos, kuriose garso įrašas pasakoja… kažką.

Prieš ekskursiją gidė, kuri tvirtino anksčiau čia buvusi tiek kartų, kad jau nesuskaičiuoja, informavo, jog viduje informacija pateikiama įvairiomis kalbomis, pasirenkama ta, kurią supranta dominuojantis grupės narių skaičius. Sakė, kad egzistuoja net įrašai lietuvių kalba.

Mūsų atveju daugiau nei pusė (apie 30 žmonių) grupės narių buvo lietuviai, kurie mielai būtų pasiklausę lietuviško arba angliško įrašo, tačiau tačiau iš garsiakalbio sklido lenkiškas pasakojimas, o į klausimus apie galimybę pakeisti kalbą lydintis asmuo tik atkakliai kartojo kažką panašaus į „nie panowie“.

„Ot kurwa“, – pagalvojau ta pačia kalba.

Vis dėl to šiame objekte labiau svarbi ne klausa, o rega – šio pojūčio dėka patirti įspūdžiai kompensavo nepatogumą dėl pateikiamos informacijos: vaizdai nerealūs.

Po valandos urvuose vėl išvydome saulės šviesą ir patraukėme link Chopoko kalno – vienintelės Žemųjų Tatrų viršūnės (aukštis – 2024 metrai), kurios lankymas numatytas kelionės programoje. Planas toks: galima pakilti ir nusileisti keltuvais, galima jais įveikti dalį žemyn ar aukštyn, laikas spaudžia, tad galimybės kalną į abi puses įveikti savo kojomis nėra.

Mes renkamės pakilimą keltuvais, o nulipti esame pasiryžę patys – tam, anot gidės, prireiks valandos. Pakylame, grožimės vaizdais (dėl debesuotumo matomumas ribotas), po 10 minučių savo kojomis pradedame leistis žemyn. Ir suprantame, kad valandos tam neužteks net ir paspartinus tempą – tiek laiko prireikė pasiekti pusiaukelę. Gerai, kad ten buvo galimybė pasinaudoti keltuvais, kuriais ir nusileidome į papėdę.

Kyla pirmosios abejonės gidės žiniomis, nors aš linkęs pasitikėti savo darbus atliekančiais žmonėmis ir veju blogas mintis šalin, nors jomis pašnabždomis jau dalijasi aplinkui esantys bendrakeleiviai.

Chopoko kalno viršūnė (2024 m). Ingos Sutulaitės nuotr.

Po šio žygio didesnė mūsų grupės dalis patraukia į Bešenovo miestelyje esantį vandens atrakciono parką, mes renkamės apžiūrėti šią nedidelę gyvenvietę ir pavakarieniauti. Vakare atvykstame į viešbutį Popradės mieste, kuriame apsistosime artimiausias 3 dienas.

Viešbučio registratūroje dirbantis bičas įsakmiai praneša, kad registracijai reikės asmens dokumentų, o juos paėmęs pareiškia, kad grąžins tik nuo 6 val. ryto. Aiškiname jam apie asmens duomenų apsaugos įstatymą ir nuo šių metų gegužės visoje Europos Sąjungoje sugriežtintą atsakomybę už jo nesilaikymą, bet jis tik purto galvą.

Reikalaujančių atiduoti pasus bei korteles daugėja, bet viešbučio administratorius net nenori mūsų girdėti.

Užtarimo prašome iš gidės, bet ji mus informuoja, kad žino apie šią problemą, kuri egzistuoja jau ilgą laiką, tačiau kieti slovakai įsisenėjusios tvarkos keisti nelinkę.

Einame miegoti palikę dokumentus. Jeigu kas nors iš mūsų grupės po kurio laiko sužinotų, kad kur nors Slovakijoje jo vardu paimtas greitasis kreditas, nenustebčiau.

Trečioji diena. Gera ir bloga naujienos

Anot Biblijos, trečiąją pasaulio kūrimo dieną Dievas atskyrė vandenį ir žemę, o mums trečiąją kelionės dieną teko atsiskirti nuo grupės ne savo noru.

Ryte atvykome į Štrbske Pleso kalnų kurortą Aukštųjų Tatrų nacionaliniame parke, planas – pasiekti Predne Solisko kalno viršūnę (2093 m). Tam duotos 3 valandos, variantai: kopti aukštyn ir žemyn, pakilti keltuvais ir nueiti žemyn, užkopti savo kojomis ir grįžti keltuvu.

Penkiese iš grupės renkamės pastarąjį variantą. Gidė parodo kelią (pati neina), praneša, kad užkopimui prireiks apie 2,5 valandos, o nusileisti keltuvais – vieni juokai. Einame nurodytu taku (kiekviena trasa žymima tik jai būdinga spalva, orientyrus galima matyti ant pakelės akmenų ar medžių).

Furkotska Dolina tako atkarpa. Valdo Pryšmanto nuotr.

Kopiame valandą, pasiekiame įspūdingą Skoko krioklį. Trasa driekiasi jo viršūne – vientisu šlapiu akmenimi, prisilaikant į specialiai dėl keliautojų įrengtas grandines. Šioje vietoje pamečiau vandens buteliuką – kai jis dardėjo žemyn, prisiminiau matytus filmus apie alpinistus: kine krentantis daiktas visada reiškia, kad netrukus kris ir daikto savininkas.

Einam toliau, maršruto atkarpa už krioklio žymiai sudėtingesnė ne tik dėl permainingo reljefo, bet ir iki minimumo sumažėjusio matomumo – užplaukę debesys paverčia mažos mūsų grupelės narius legendinio animacinio filmuko „Ežiukas rūke“ herojais.

Šlaitas statėja, debesys nesisklaido. Iš kartu su mumis keliaujančių merginų pasigirsta pirmieji nerimo ženklai, viena jų stebisi mūsų optimizmu, kai pati sako sunkiai renkanti keiksmažodžius šiam žygiui apibūdinti.

Aukštyn – statyn, o išsvajotosios viršūnės vis nesimato net grįžimo laikui artėjant į pabaigą. Dingsta mobilusis ryšys, jam atsiradus susisiekiame su apačioje laukiančiais bendrakeleiviais, jie savo žygius jau baigia, informuoja, kad Predne Solisko viršūnę žymi kryžius. Mes (aš, pusamžis vyras su sūnumi ir dvi merginos) negalime atsakyti, kada ją pasieksime.

Galiausiai sutinkame žygeivių iš Ispanijos grupę, kurios vedlys pranešė mums dvi žinias. Viena – gera, kita – kaip visada.

Geroji buvo ta, kad mes jau buvome labai arti viršūnės. Blogoji, kad mes kopiame ne į Predne Solisko, o bandome įveikti kalnų perėją, kurios aukščiausias taškas – Bystre Sedlo (2314 m.), nuo kurios iki mūsų grįžimo vietos teks keliauti mažiausiai pustrečios valandos.

Bystre Sedlo (2314 m). Valdo Pryšmanto nuotr.

13 val. esame pačiame aukščiausioje perėjos vietoje, susisiekiame su autobusu, pranešame, kad nespėjame ir grįšime kur kas vėliau. Bendrakeleiviai nelaukia ir tęsia kelionę pagal programą (plaukimas mediniais plaustais Dunajeco upe ir nacionalinė slovakų vakaronė).

Mūsų grupelė į pradžios tašką grįžta tik praėjus apie 8 valandoms nuo žygio pradžios, tik tuomet ir išsiaiškiname, kad ėjome Furkotska Dolina maršrutu, kuris nuo mūsų starto vietos nesikerta nei su vienu kitu taku, tad paklydimo versiją atmetame.

Laikome visa tai geru nuotykiu, nuovargį nuplauname alumi ir nusprendžiame, kad kitą dieną žygio nepradėsime be žemėlapio, o gidės žodžiu aš jau nelinkęs pasitikėti, kaip ir mano likimo draugai.

Iš Štrbske Pleso į Popradę grįžtame jau naktį. Pakeliui į viešbutį vietinėje degalinėje padarome tai, ką valstiečiai draudžia Lietuvoje.

Ketvirtoji diena. Patirtis praverčia

Visa kita diena po nuotykio buvo skirta išvykai į Tatranska Lomnica kalnų kurortą, tik atvykus prie kasų į keltuvus su vakarykščiais likimo broliais pirmiausiai apsirūpiname nemokamais vietos žemėlapiais.

Šiandien neskubame, iki autobuso liepta grįžti iki 16 valandos (dėl to, kad vakare numatytos maudynės Popradės vandens atrakcionų parke), tad turime gražaus laiko. Keltuvais pasiekiame 1754 m aukštyje esančią Skalnate Pleso, iš ten galima rinktis kelias kryptis, įvertinę aplinkybes pasukame Veľká Svišťovka (2038 m) link: dangus – giedras, atsiveriantys vaizdai – pasakiški.

Tikslą pasiekiame per porą valandų, aš jums prisiekiu – nuo tos viršūnės pamatysite tai, kas trumpam išneš iš šio pasaulio, todėl šį maršrutą rekomenduoju net jeigu jį reikėtų įveikti keturiomis.

Į starto vietą grįžtame dar greičiau. Kai visi grupės nariai – jau autobuse, gidė paklausia, kas važiuos į vandens atrakcionų parką. Niekas važiuoti nenori, tačiau daugelis stebisi, ar to nebuvo galima išsiaiškinti ryte ir, užuot važiavus į viešbutį, ilgiau pabūti kalnuose.

Gidė atšauna, kad pasimaudyti bus galima kitą dieną, mat programoje numatytos „maudynės krištolinio skaidrumo kalnų upelyje“. Patikriname – nemeluoja.

Kalnuose atsiveriantys vaizdai užburia. Pakeliui į Veľká Svišťovka (2038 m). Valdo Pryšmanto nuotr.

Penktoji diena. Kokios dar maudynės?

Penktąją kelionės dieną viešbutį paliekame su visais savo daiktais, mat iš karto po žygio su vietiniu gidu Jakobu į 2015 metrų aukštyje esančią Terycho kalnų trobelę (chata) turėjome važiuoti į Krokuvą. Žygis startuoja 10.20 val., planuojama pabaiga ir numatytas išvykimas – 17 val.

Dar važiuojant iki starto autobuse pasigirsta klausimai, kurioje žygio atkarpoje numatytos maudynės.

„Kokios dar maudynės? Juk čia nacionalinis parkas, jos draudžiamos“, – atsako kelionės vadovė.

Keleiviai jau nieko nesako, tik kai kurie ironiškai juokiasi.

Pats žygis (Tatranska magistrala maršruto dalis) buvo puikus, debesų nebuvo, o gerų vaizdų – iki valios.

Įdomu tai, kad po beveik 7 valandų kopimo pirmyn ir nusileidimo atgal, kojos ir kūnas nejautė jokio diskomforto – matyt, dėl intensyvios ir aktyvios kasdienybės raumenys adaptavosi. Deja, privalėjome išvykti. Tiesa, šiek tiek vėliau nei planuota, mat kažkur prapuolė viena mūsų grupės narys – vienas keliavęs suaugęs vyras nepaliko jokių savo kontaktų, tik mamos telefono numerį.

Galiausiai jis atsirado ir teisinosi, kad nuklydo nuo tako. Be to, paaiškėjo, kad į žygį atsigaivinimui jis pasiėmė ne vandens, o pilną kuprinę alaus. Kelio iš baro į greta esančius namus galima nerasti tiek išgėrus, o ką jau kalbėti apie kalnus, kuriuose lankaisi pirmą kartą…

Einame į Terycho kalnų trobelę. Ingos Sutulaitės nuotr.

Šeštoji diena

10 valandų važiavome per Lenkiją. Taškas.

Išvados

Pabaigai – keletas pastebėjimų apie šią, rugpjūčio 14-19 dienomis įvykusią kelionę.

Mano subjektyvia nuomone, penkių dienų visiškai užtenka suprasti – ar tu įsimylėjai kalnus, ar jų nekenti.

Man jie pasirodė puiki vieta poilsiui, nors ne visada buvo puikus oras, o žygiai pareikalavo nemažai fizinių jėgų, tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, po kelių dienų kūnas prie to pripranta ir akmenuotu šlaitu eini taip pat lengvai, kaip duonos į parduotuvę už kampo.

Nedideli paklydimai tarp debesų ir uolų – puiki proga pasitikrinti savo reakciją į stresines situacijas (čia jums ne telefonas išsikrovė, KĄ DABAR DARYTI!!!), nors nesakau, kad tokios situacijos yra būtinos gyvenime.

Nemaniau, kad kalnai taip puikiai paslepia civilizuotą pasaulį – nuo tam tikros ribos, kai nesigirdi jį primenančių garsų ir nesimato kitų vaizdų, išskyrus uolas bei debesis – supranti, kad Žemė gali būti kitokia.

Apskritai, daug naujų potyrių ir erdvės savianalizei, savęs pasitikrinimui.

Kelionės autobusu nėra tokios baisios, kaip apie jas kalbama: maža vietos, karšta, smirdi, nepatogu. Nieko panašaus mūsų atveju – važiavome 2006 metais pagamintu „Neoplan“.  

Ekonominis ciklas dabar tikriausiai yra piko fazėje, todėl keliaujančių netrūksta, o štai gidų stygius jaučiamas. Dėl to šios pozicijos galimai užpildomos ne pačios aukščiausios kompetencijos darbuotojais.

Dėl to gali pasitaikyti tokių momentų, kai geriausias gidas būsite pats sau.

Valdo Pryšmanto ir Ingos Sutulaitės nuotr.


2018-08-26

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt