Klaipėdos miesto tarybos narys, Rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Viačeslavas Titovas pateko į europinės žiniasklaidos akiratį.

Jis, remdamasis sovietinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu, išvadino partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku. Tolesnė Klaipėdos miesto tarybos narių reakcija yra žinoma, tiktai gal mažiau žinoma faktas, kad Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marina Zacharova prabilo apie Titovo persekiojimą už politines pažiūras. Pavyko Titovui…

Bet, kaip jau buvau minėjęs anksčiau, šis išpuolis yra sisteminis, Kremliaus propagandinio karo prieš Baltijos šalis dalis, o Tarybos narys Titovas yra šio propagandinio karo karys. Ir nesunku nuspėti, kokioje jis pusėje kariauja.

Antrojo pasaulinio karo vertinimas Rusijoje tapo istorinės tapatybės formavimo pagrindu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kai Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas, Rusijos įtaką Baltijos valstybėse ir kitose „artimojo užsienio“ šalyse pradėta skleisti nauju lygmeniu – kaip globalinį projektą. Geopolitinis lygmuo paprastai yra realizuojamas per valstybinę galią, geoekonominis – darant įtaką verslo struktūroms ir proteguojant verslą, susijusį su Rusija, o geokultūrinis lygmuo, formuojantis politinę naciją, yra nauja forma, pradėta taikyti prieš keletą metų, iškėlus „minkšto“ kultūrinio imperializmo siekį.

Geopolitika politizuoja kultūros reiškinius, paversdama juos politinio veiksmo elementais, tad buvo pasirinktas subtilesnis kelias – nuo kietos geopolitikos, prie geokultūrinės sklaidos, prie faktų iškraipymo ar nutylėjimo.

Nuo 2000 metų Rusijoje pradėta grąžinti sovietinius simbolius – Rusijos Federacijos himno žodžiams nuspręsta pritaikyti senojo sovietinio himno melodiją.

2002 m. buvo pakeistas „jelciniškos“ Rusijos nepriklausomybės dienos, minimos birželio 12 dieną, pavadinimas. Ji tapo Rusijos diena, taip simboliškai pabrėžiant, kad Rusija neturėjo „nuo ko“ atsiskirti ir skelbti nepriklausomybės. 2003 m. pasirodė naujas įsakas – nurodyta valstybinių švenčių dienomis iškelti raudoną sovietinę Pergalės vėliavą. Taip sovietiniai istoriniai simboliai buvo pritaikyti neoimperinės tradicijos reikmėms.

2007 m. Rusijoje buvo įsteigtas politechnologo Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas „Русский Мир“ (Rusų pasaulis), kurio vienas iš tikslų – rusų kalbos ir kultūros sklaida užsienyje. Kartu skleidžiama ir „rusiškoji“ Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykių versija. Rusijos užsienio reikalų ministerijos aprobuotas leidinys „Балтийский Мир” buvo skirtas rusakalbiams Baltijos šalyse, o joje yra pateikiama sovietinė interpretacija apie „išvaduojamąją“ Raudonosios armijos misiją, apie miško brolius – „banditus”.

Antrojo pasaulinio karo vertinimas Rusijoje tapo istorinės tapatybės formavimo pagrindu. Tai rodo Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos ryšį, istorinį tęstinumą ir Rusijos valstybingumo kryptį.

Net ir Stalino režimo reabilitacija Rusijoje vykdoma tiek visuomeniniu, tiek valstybiniu lygmenimis.

Prieš dvidešimt metų daugeliui rusų inteligentų buvo savaime suprantama Aleksandro Solženycino tezė, kad stalinizmas ir totalitarinė komunistinė sistema buvo tragedija ne tik rusų tautai, bet visai Europai. Dabar teigiama, kad milijonų žmonių žūtis ir tautų naikinimas tėra menkniekis, palyginti su Rusijos galybės sustiprėjimu ir imperijos atkūrimu.

Į Baltijos šalių reikalavimus pripažinti 1940 metų sovietinę okupaciją Kremlius reaguoja nervingai ir skuba įdiegti savą istorijos versiją tiek Rusijos gyventojams, tiek tėvynainiams kitose Baltijos šalyse. Neva jokios okupacijos nebuvo, o Baltijos šalys pačios savo noru pasirinko SSRS, kaip gynėją nuo nacistinės Vokietijos užmačių.

Be paliovos kartojama, kad Baltijos „fašistai“ ir ukrainiečių „nacionalistai“ kariavo vokiečių pusėje, dalyvavo žydų naikinime. Tarsi vėl būtų sugrįžę sovietiniai laikai, kai KGB kontroliuojamos leidyklos štampavo knygas apie „buržuazinių nacionalistų“ paramą vokiečių okupantams.

Per spaudą ir televiziją propaganda skleidžiama kiek primityvesniu – psichologinio poveikio lygmeniu, tačiau bendra kryptis išlieka ta pati – Baltijos šalių gyventojai per karą palaikė nacistus, bet ir šias nedėkingas tautas „išvadavo“ Raudonoji armija. Šių šalių politinis provakarietiškas elitas kaltinamas tuo, kad jis neva stengiasi perrašyti istoriją.

Terminas „Rusų pasaulis”  atsirado palyginti neseniai, o labiausiai jis yra susijęs su agresija prieš Ukrainą Donbase. Bet kartu dar veikia toks pat pavadinimo fondas, kuris norėjo įkurti filialą Klaipėdoje ir kurio veikla neapsiriboja vien rusų kalbos ir kultūros sklaida.

Kai kurie politologai teigia, kad „Rusų pasaulis” savo turiniu – tai virtualus pasaulis, turintis tam tikrų sąsajų su politiniu pasauliu. Anot „Rusų pasaulio” doktrinos autoriaus Piotro Ščedrovickio, tai „tinklinė didesnių ir mažesnių bendrijų, kalbančių ir mąstančių rusų kalba, struktūra“ , o „Rusų pasaulio“ fondas, jo vadovo Viačeslavo Nikonovo teigimu, yra sukomplektuotas iš aukščiausio lygio specialistų ir turėtų tapti minėtos tinklinės organizacijos centru.

Rusijos strategijos pokyčiai buvo susiję su 2008 metais parengta nauja karine strategija, kurioje svarbų vaidmenį turi tokios naujovės kaip tinklinė struktūra, „įjungimas į tinklą”, informacinis virtualus dominavimas skleidžiant savo informacinį lauką, tuo pat metu mažinant informacinę sklaidą iš išorės ir dirbtinai didinat priešininko informacinį poreikį. Tokį procesą stebime ir šiandien.

Anot Kreamlaus politechnologų, Rusijos politiką Baltijos šalyse turėtų įgyvendinti „tėvynainiai“, kurie nėra Rusijos piliečiai. Geopolitikos požiūriu po šiuo terminu slepiasi vadinamoji „penktoji kolona“, kitaip tariant, manipuliuojama žmonėmis, kurie pasiduoda nacionalistinei ar sovietinei ideologijai ir nieko nenori žinoti apie kitokią Baltijos gyventojų istorinę patirtį (okupacija, trėmimai, partizanų kova).

Geopolitiniu lygmeniu „Rusų pasaulis” yra suvoktinas kaip penktoji kolona ir vargu ar gali būti suvokiamas kaip nors kitaip.

Prieš dešimtmetį Pasaulinės tėvynainių koordinacinės tarybos pirmininkas Andrejus Zarenkovas, teigė: „Tėvynainiai yra natūrali rusiškumo, kaip pasaulinės civilizacijos dalies, plėtros bazė. Naudodamiesi rusiškais intelektualiniais produktais (muzika, literatūra, televizija) mes supažindiname su jais savo kaimynus, mes galime užtikrinti pramoninę, ekonominę Rusijos plėtrą į mūsų gyvenamuosius plotus.“ Rusų pasaulis, anot jo, turi skleistis akcentuodamas Pergalės dienos šventimą, paramą rusų mokykloms, stumdamas „Nordstreamą“, steigdamas rusų centrus, statydamas stačiatikių cerkves.

Beje, „Rusų pasaulio”, kaip ir Baltijos pasaulio centru, Lietuvoje yra pasirinkta Klaipėda.

Kremlius nesuinteresuotas, kad Baltijos šalių rusakalbiai, priklausantys vadinamajam rusų pasauliui, integruotųsi į visuomenę tos šalies, kurioje gyvena, o tuo labiau, nepritaria bendros istorijos suvokimas. Tai natūralu – integracijai yra svarbus visuomeninis konsensusas suvokiant pagrindinius praeities įvykius, formuojant bendrą istorinę mitologiją, kuria grindžiama valstybės politika ir kuriamos ritualinės formos, vienijančios valstybę.

Problemų su rusakalbių bendruomene Klaipėdoje nėra, bet kokias pažiūras išreiškia politiniai rusakalbių lyderiai yra atviras klausimas.

Rusijos inspiruota agresija Ukrainoje nusinešė per 10 000 gyvybių, Krymas buvo okupuotas nekreipiant dėmesio į jokias tarptautines normas, bet Seimo narė Irina Rozova tuo viešai abejoja.

Ar daug Lietuvos ir Klaipėdos rusų organizacijų ir partijų atstovų dalyvauja Vasario 16-osios, Gedulo ir Vilties dienos, Kovo 11-osios minėjime? O juk tai Lietuvos valstybės atmintinos datos.

Istorinių vertinimų skirtingumas didina atskirtį, stabdančią integracijos procesus Latvijoje ar Estijoje.

Lietuva tokių problemų iš esmės neturi, tačiau ir pas mus yra bandoma manipuliuoti tariamu rusų tautinės mažumos teisių gynimu. Ne paskutinis vaidmuo čia tenka finansinei paramai, kuri gali būti teikiama įvairioms rusakalbių partijoms bei organizacijoms. Tad ir V. Titovo išpuolis nebuvo vien Tarybos nario asmeninė nuomonė, kaip kartais badoma teigti.