Ilgos diskusijos ne visuomet duoda rezultatą. Kartais geriau sustoti ir pamąstyti. O tuomet veikti. Narkomanija yra ne tik mūsų šalies ar miesto problema – ji visuotina. Priklausomybių yra visokių, vienos randasi, kitos nyksta. Todėl rasti vieną jų visų priežastį neįmanoma, nes tokios nėra.

Tačiau svarbiausia yra ta sritis, kuri apima artimą žmogų: sūnų, dukterį, brolį ar sesę. Jei paauglys pabando marihuanos, bet jam nepatinka, tai nieko baisaus. Bėdos prasideda tuomet, kai įjunkama, kai negali atsisakyti. Tuomet iš namų dingsta daiktai, dingsta draugai ar net giminės. Žmogus tampa ne savo grupės arba šeimos nariu, bet tampa asocialiu, t.y. iš dalies ar visai nepriimtinu daugumai.

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras (EMCDDA) paskelbė metinę ataskaitą apie narkotinių medžiagų platinimą Europos Sąjungoje, Turkijoje ir Norvegijoje.

Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje didėja narkomanų bei mirčių, susijusių su perdozavimu, skaičiai.

Lietuvoje 2015 ir 2016 metais nuo narkotikų perdozavimo mirė 224 žmonės. Pagal konfiskavimo statistiką populiariausi narkotikai Lietuvoje kanapės, heroinas, ekstazis ir metamfetaminas. 2017 metais Lietuvoje beveik 8 proc. 15-34 metų amžiaus šalies gyventojų vartojo narkotikus.

Nebesigilinsiu į skaičius, jų daug ir įvairių, bet svarbiau ne tiek jie, kiek supratimas apie pačios problemos pavojingumą visuomenei. Retas pagalvoja, kad jo šeimos žmogus gali tapti narkomanu ar alkoholiku, o tai, beje, pasitaiko. Bet aš ne apie tai.

Pasaulyje yra du kraštiniai modeliai kovos prieš šį blogį. Turiu galvoje kaip absoliučius tikslus: sunaikinti ar mažinti. Pirmąjį naudojo Švedijos bendruomenė ir bando jį taikyti dabartinis Filipinų prezidentas.

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (2016 m.) ataskaitoje Švedija užregistravo antrą didžiausią mirčių dėl perdozavimo atvejų Europoje lygį (93 žmonės vienam milijonui, daugiau tik Estija), tarp suaugusiųjų (15-64 m.), kuris nuolat didėja nuo 2006 m. Toje pačioje ataskaitoje Švedija buvo viena iš Europos šalių, kurios skiria mažiausiai lėšų švirkščiamų narkotikų vartotojams per specializuotas programas.

Narkotikų reguliavimo įstatymai Švedijoje:

Narkotiniai preparatai apibrėžiami kaip narkotikai ar sveikatai pavojingos prekės, sukeliančios priklausomybę arba sukuriančios euforijos būklę, arba prekės, kurias galima lengvai paversti produktais, turinčiais tokias savybes ar poveikį, ir kad dėl to kontroliuojami objektai pagal tarptautinius susitarimus, kuriuos Švedija palaikė arba kurie buvo paskelbti Vyriausybe laikyti neteisėtais narkotikais pagal įstatymą (SFS 1968: 64).

Teisės akto tikslas – reguliuoti narkotikus ir kitus produktus, kurie dėl savo būdingų savybių gali pakenkti žmonių gyvybei ar sveikatai ir kurie yra arba gali būti laikomi naudojamais apsinuodijimui ar kitokiam poveikiui sukelti. Narkotikai gali būti naudojami tik visuomenei naudingais medicinos, mokslo ar kitais tikslais, kurie yra ypač svarbūs (SFS 1968: 64; SFS 1992: 860). Visi kiti turimi ar naudojami yra baudžiami.

Už nusikaltimus, susijusius su narkotinių medžiagų vartojimu ar vartojimu, atsižvelgiant į narkotikų pobūdį ir kiekį bei kitas aplinkybes, baudžiama:

nepilnamečius – bauda arba laisvės atėmimu ilgiausiai šešiems mėnesiams; 

už sunkų nusikaltimą – laisvės atėmimu ne trumpesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip dešimt metų.

Sprendžiant, ar nusikaltimas yra rimtas, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tam, ar jis buvo didelio masto arba profesinės veiklos dalis, ar buvo ypač didelis narkotinių medžiagų kiekis arba kitaip buvo ypač pavojingas ar nesąžiningas. Teismo sprendimas grindžiamas bendru konkretaus atvejo aplinkybių nagrinėjimu. 

Perskaičius pačių švedų mokslininkų ir politikų mintis tenka pripažinti, kad „ilgalaikė Švedijos narkotikų prevencijos politika grindžiama pagrindine „visuomenės be narkotikų” vizija, kurią formavo lobistų grupė”.

Visuomenės be narkotikų (RNS) asociacija buvo įkurta 1969 m. psichiatro, „Švedijos narkotikų politikos tėvo ” Nilso Bejeroto. Ji skatina užkirsti kelią narkotikų vartojimui, o ne narkomanijos gydymui. Tai lėmė griežtą policijos veiklą, daugiausia dėmesio skiriant nedideliems nusikaltimams. Todėl susidarė paradoksali situacija – Švedijoje negalima prisipažinti vartojant narkotikus, nes už tai policija privalo areštuoti ir pradėti tyrimą ir perduoti žmogų teismui. Vadinasi, net Europoje pripažintos švirkštų keitimo programos tampa abejotinomis teisiškai.

Jei kovojate su narkomanija besąlygiškai, tai vartotojas tampa nusikaltėliu. Kokias tai gali duoti pasėkas, galite matyti straipsnio pradžioje.

Taigi, koks geriausias būdas kovoti su narkomanija? Deja, vienareikšmiško atsakymo negalima pateikti. Kategoriški draudimai veda į vartotojų mirčių nuo perdozavimo skaičiaus augimą.

Narkotikų legalizavimas yra mažai priimtinas konservatyviai visuomenės daliai. Tad kiekviena bendruomenė (šalis) renkasi savo kelius.

Tiesa, narkotikų legalizavimas kelia įtarimus didesnei bendruomenės daliai, nors leidžia pradėti darbą mažinant narkomanijos keliamą žalą. Pradžią, o ne pabaigą.