Tikriausiai turėčiau patylėti, bet negaliu. Nes skauda. Kaip mamai, kaip kaimynei, kaip galų gale žmogui, kuris net suprasdamas, jog viskam yra Dievo valia, turi kūną, širdį ir jausmus.
Aš apie Olesią, kuri augo mūsų kieme, kuri vakar dalyvavo regatoje ir nuskendo. Kuri vaikystėje draugavo su mano dukra, kurią mačiau mažytę, kuri išaugo į dailią merginą ir vaikštinėdavo su berniuku. Ir kurios šeimoje prieš keletą metų jau įvyko panaši tragedija. Nepasakosiu, kokia, kad nebūtų spekuliacijų šia tema.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Nesinori kaltinti nieko, nes už kiekvieno tragiško įvykio stovi kažkas, ko mes, žmonės, nesuprantame. Yra dalykų, kurie nepavaldūs mūsų „žinojimams” ir norams.
Tačiau žemiškame pasaulyje galioja žemiški įstatymai ir kažkas, žinoma, tą atsakomybę už sprendimą – rengti tą nelemtą regatą – turės prisiimti…
Net jeigu tą atsakomybę viešai ir nustums nuo savęs, ji vis tiek visam gyvenimui liks ant širdies ir sąžinės.
Tokiu oru, koks buvo vakar, net šuns nevedžiojau toliau savo kiemo… O žmonės ėjo į 5 metrų bangas laimėti: labai „vertingų” prizų ir varžytis su stichija…
Ši istorija man kažkaip rezonavo su dar dviem prisiminimais. Kai kartu su jachta „Lietuva”, kuriai vadovavo kapitonas Osvaldas Kudzevičius, plaukėme lydėdami tris nutrūktgalvius lietuvius, panūdusius baidarėmis perplaukti Baltiją.
Tarp jų buvo prieš keletą metų nuskendusio klaipėdiečio Gintaro Paulionio sūnus Paulius, kuris norėjo taip įamžinti šį žygį ir tėvo atminimą Ir labai gerai pamenu, kai kilo galinga audra, kai mūsų jachtą vartaliojo kaip plunksnelę ir aš tyliai meldžiausi, nes jūroje tarp bangų maskatavosi trys gyvybės…
Tąkart buvo priimtas sprendimas, kad gyvybėmis dėl tikslo, kad ir koks jis būtų kilnus, nebus rizikuojama. Plaukikai sulipo į jachtą ir tik nurimus audrai toliau tęsė savo žygį.
O aš išlipusi į krantą daviau sau žodį, kad daugiau niekada savo noru nebeplauksiu per jūrą…
Ir dar vienas prisiminimas… Buvau dar kojų neapšilusi žurnalistė, kai redaktorius mane nusiuntė pas Gintaro Paulionio našlę, vos sužinojus, kad jis žuvo perplaukęs Baltiją irkline valtele visai netoli Klaipėdos, per didelę audrą rudenį.
Baisus jausmas draskyti žmogui jausmus savo kvailais klausimais… Ir suprasti, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau už intriguojančią naujieną laikraščio puslapiuose.
Tad šiandien labai prašau visų savo buvusių kolegų, jeigu tik išgirsite mano prašymą, nedraskykite žuvusiųjų tėvams širdžių. Niekas nebeprikels nei Olesios, nei kitų, kurie nuskendo. Niekas nebepakeis to, kas įvyko. Tik stipriau apkabinkime ir branginkime tuos, kurie yra šalia.
Tik prieš norėdami ką nors laimėti, pagalvokime, ką galime pralaimėti ir kad jokie pasaulio prizai, jokie pasiekti tikslai niekada neatpirks to, ko galime netekti…
Ilsėkis ramybėje, Olesia.
Užuojauta Liudmilai, liūdime kartu su tavimi dėl dukrelės Olesios,kuri buvo išties nuostabi mergina…
taip pries 9 metus olesios brolis minijoj zuvo
Regatos organizatoriai niekuo nekalti. Kiekviena komanda, o tiksliau jachtos kapitonas- priima sprendimą, plaukti ar neplaukti. Norite ką nors kaltinti? Kaltinkite kapitoną, na ir žuvusius komandos narius- nes jie patys priėmė sprendimą , prisiima riziką. Ir plaukiama ne dėl „vertingų prizų” – plaukiama dėl nuotykio, dėl nepakartojamos patirties, adrenalino. Kai kam nepasiseka. O kam pasiseka- tai ši regata bus prisiminimas visam gyvenimui. Kas nesusidūrė su stichija, nestovėjo ant mirties slenksčio ir iš ten negryžo – tas to nesupras.
Ir šimtą kartų geriau žūti va taip va, nei nuo kokio insulto, sedint ant sofutės ir žiūrint muilo operą. Taip kad ATA žuvusiems, jie gyveno drasų pilnavetį gyvenimą ir žuvo kaip ŽMONĖS.
ar straipsnio pavadinima perskaitet?
Rolanda, su širdim parašei…