Nenoriu sutikti su tais komentatoriais bei apžvalgininkais, kurie šią savaitę tvirtino, esą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės iniciatyva prie įstatymo projekto, leidžiančio Vyriausybei skolintis, siekiant ne tik užtikrinti pažado skirti krašto gynybai biudžeto lėšų, ne mažiau nei 2% bendrojo vidaus produkto, įgyvendinimą, bet ir parlamentinėms partijoms (nepaslaptis, kad iniciatyva skirta pateisinti nuo socialdemokratų atskilusiai Socialdemokratų darbo partijai sušelpti) finansuoti, yra kažkas tokio. Nematyto. Neregėto. Suprantama – amoralaus.

Nors diduma politinių p. Širinskienės oponentų dėl šio sumanymo ją ragino kryžium gultis ne prie bažnyčios, o jos vadovaujamame Seimo komitete – esą tai toksai aukščiausio politinio lygmens korupcijos pavyzdys: Lietuvos socialdemokratų darbo partija yra nė vienuose rinkimuose nedalyvavęs naujadaras, besitaikantis ne į savo bendrapartiečių mokamus nario mokesčius, o visų mokesčių mokėtojų kišenę.

Tie teiginiai nėra toli nuo teisybės, tačiau kad jie būtų labai originalūs Lietuvos politikoje, tai jau tikrai ne. Galėtume paburnoti (į tai valdantieji beveik nebekreipia dėmesio) ir priminti, kad prieš rinkimus bei iškart po jų žaliavalstiečiai dievažijosi, kad į šalies politiką atneš neregėtą skaidrumą ir nebežais su įstatymų pamatais, kaip ligi šiol buvo žaidžiama ketvirtį amžiaus ligi jų radimosi valdžioje. Ponios Širinskienės iniciatyvas galėtume vadinti nebent rafinuotomis, tačiau toli gražu neoriginaliomis.

„Raginate užtikrinti valstybės vardu įsipareigotą gynybos finansavimą? Nieko neišdegs, kol neduosite pinigų politinei Gedimino Kirkilo ir Juozo Bernatonio kompanijai, kuri yra mūsų partneriai”. Tokie dalykai išties nedažni. Bet ir nenauji.

Tiesą sakant, iš karto šauna galvon tik patys garsiausi. 1992-ųjų pirmąjį pusmetį Seime (ir ne tik) radosi iniciatyva Lietuvoje atkurti Seimo (tada dar Aukščiausiosios Tarybos) renkamo Respublikos prezidento postą. Siekiant padidinti galimai mažą rinkėjų susidomėjimą šiuo klausimu, ligi tų metų gegužės 25 d. (tada tasai referendumas vyko) buvo sugalvota, kad kartu galėtų vykti ir dar vienas balsavimas kitu klausimu – „Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo”. Tikėta, kad rinkėjai gausiau aplankysią balsavimo apylinkes, išvarydami okupacinę kariuomenę pasisakys kartu ir dėl prezidento institucijos. Tačiau kadangi tuo metu pusantrų metų gyvavusi Sąjūdžio kilmės dauguma jau nebebuvo dauguma, tuos du referendumus parlamentarams pavyko išskirti (antrasis įvyko atskirai nuo pirmojo – tų metų birželio 14 d.).

Įdomu tik tai, kad parlamente renkamo šalies vadovo idėją rinkėjai nuvertė, o dėl kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo klausimu pasisakė aiškiai ir veik vienareikšmiškai. Taip kad referendumas dėl kariuomenės išvedimo tapo vienu iš penkių (iš viso jų buvo dvylika), kuriuos Vyriausioji rinkimų komisija skelbia įvykusiais.

Panašiai, tik jau sėkmingai sukergti du referendumus vienu ypu pavyko 1996-ųjų spalio 20-ąją, kada dar kartu ir su Seimo rinkimais Lietuvos rinkėjams buvo siūloma pasisakyti trim skirtingais klausimais – mažesnio Seimo narių skaičiaus, pastovios rinkimų į Seimą datos pavasarį, ne mažesnio nei pusės nacionalinio biudžeto asignavimų privalomo skyrimo socialinėms reikmėms. Prie jų dar buvo pridurtas klausimas, ar piliečiai sutiktų, kad būtų kompensuojami ekonominių reformų, hiperinfliacijos laikotarpiu nuvertėję piniginiai indėliai. Tačiau nors sukergti „du į vieną” pavyko, nieko doro iš to neišėjo.

Sunku pasakyti – ar pajutę politikų klastą, ar būdami sveikesnio už politikų proto rinkėjai nebuvo aktyvūs taip, kad referendumai būtų laikomi įvykę ir sprendimai priimti. Gudručių sumanymai žlugo dėl griežto mūsų Referendumo įstatymo, kurio reikalavimus dabar LVŽS vadovaujanti koalicija siūlo nuobliuoti. Ir dar, kad balsuojančių prie urnų būtų daugiau nei balsuojančių kojomis, dabar ragina pridurti dar vieną populistinę iniciatyvą: sumažinti Seimo narių skaičių.

Kitaip tariant, diduma gudrybių, kurių šiuo metu imasi p. Širinskienė ir jos patronas – LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, yra tokios pat senos, kaip atstatyta šalies nepriklausomybė.

Reikalui prispyrus, tų gudrybių galėtume prisiminti daugiau. Tačiau esmė nesikeistų.

Svarstant visiškai sąžiningai, galima be to prisiminti patį pirmąjį plebiscitą dėl Lietuvos nepriklausomybės, surengtą veik iškart po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Tokio visuotinio balsavimo svarbiausiu politiniu klausimu anais laikais ilgai bei nuobodžiai reikalavo Sovietų Sąjungos valdžia. Jį surengti tyliau patarė kai kurie Vakarų valstybių lyderiai. Tačiau, nepaisant aplinkybių, dėl tuometinės mūsų valdžios abejonių, plebiscitas formaliai buvo tik patariamoji apklausa, o ne privalomasis referendumas. Tačiau Lietuvos žmonės pasirodė esą daug išmintingesni, brandesni ir nusipelnantys didesnio politikų pasitikėjimo. Ar bent jau pagarbos. Nes tos „patariamosios apklausos” rezultatas – daugiau kaip 76% visų turinčių aktyvią rinkimų teisę piliečių, pasisakę už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, padėjo Lietuvos politikams padėti pamatą šalies Konstitucijai.

Todėl, kaip sakoma, nešaudykite į Seimo vyr. teologę. Ji meldžiasi taip, kaip moka.