Tarptautinę muzikos dieną, spalio 1-ąją, pirmadienį, 18.30 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje bus galima nemokamai išgirsti Broniaus Kutavičiaus oratorijas „Iš jotvingių akmens“ ir „Paskutinės pagonių apeigos“.

Klaipėdos koncertų salės rengiamo festivalio „Permainų muzika“ projektas „Kutavičiaus oratorijų magija“ įtraukė ir suvienijo įvairaus amžiaus atlikėjus, susijusius su Klaipėda. Prasminga tai, kad iškilaus kompozitoriaus oratorijas atliks jaunimas – entuziastingai ir atsakingai jas ruošia Klaipėdos Vydūno gimnazijos 11 klasės moksleiviai ir mišraus choro grupė (vadovė Ingrida Bertulienė), Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras ir pučiamųjų instrumentų ansamblis (vadovai Jolanta Vyšniauskienė, Zenonas Šimkus).

Oratoriją „Iš jotvingių akmens“ režisuoja Vida Narvaišytė, o „Paskutinių pagonių apeigų“ ritualą kuria režisierė Evelina Šimelionė. Pastarojo kūrinio solinę partiją dainuos Agnė Stančikaitė (sopranas), vargonais gros Živilė Čapienė, o visam būriui atlikėjų diriguos Egidijus Kaveckas. Visi šie trys profesionalūs muzikai yra baigę Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją, kuri koncerto išvakarėse, rugsėjo 30 dieną, minėjo savo 95-ąjį gimtadienį.

Bronius Kutavičius – vienas žymiausių lietuvių kompozitorių pasaulyje. Būtent oratorijos geriausiai reprezentuoja šio kompozitoriaus kūrybos idėjines nuostatas ir stiliaus bruožus.

„Tai, ką daro B. Kutavičius, nėra vien muzika – tai dalykai, kuriuos galima įjungti į gyvenimą. Mes, atlikėjai, nebūtume ištvėrę pusės metų, jeigu mūsų darbas būtų buvęs vien sausas partitūros realizavimas. Čia integruota kultūros visuma. Ši muzika keičia mūsų mąstymą, skatina tobulėti. Suvokti, kad darbo, įdėto į šios partitūros realizavimą, dėka prasmingai gyveni, nes tos pastangos kompensuoja vertybių ilgesį. Mums tai – kryptis, kaip reikia
gyventi, gyvenimo ir bendravimo būdas. Ačiū Kutavičiui!” – taip kalbėjo kompozitorius Šarūnas Nakas, kurio vadovaujamam ansambliui B. Kutavičius sukūrė oratoriją „Iš jotvingių akmens“.

Oratorija „Iš jotvingių akmens“ skirta vokaliniam ansambliui ir senoviniams liaudies instrumentams (akmenys, buteliai, skudučiai, lumzdelis, šiaudo birbynė, kanklės, smuikas, armonika). Ji prasideda mušant ritmą tikrais akmenimis – tarsi kviečiant jotvingių dvasios jėgą. Kūrinyje atsiskleidžia tautos kultūros augimas nuo elementarių jos pavidalų iki totalaus šedevro – liaudies dainos „Pūtė vėjas ąžuoluosnan“, kurioje tartum rasos laše spindi jos
skaistus ir gyvybingas grožis.

B. Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ partitūrą puošia rato formos penklinė ir kiti netipiški natų užrašymo ženklai. Ji sukurta Sigito Gedos tekstu sopranui, vaikų chorui, vargonams ir ragams. Kūrinyje labai svarbus yra akustinis erdvės aspektas. Choro atliekama muzika apsupa klausytojus, o solistė, būdama tarp publikos, dainuoja gyvatės užkeikimą. Kūrinyje atskleidžiama ikikrikščioniškoji tautos pasaulėjauta, o vargonų garsai ženklina naujos – krikščioniškos kultūros atėjimą.