Sovietmečiu, dar mokantis mokykloje, o ir vėliau universitete kiek daugiau nei 20 metų trukusi tarpukario nepriklausomos Lietuvos istorija mums atrodė nutolusi ne mažiau nei kokia Vytauto Lietuva.

Tada itin egzotiškai skambėdavo lyg tarp kitko paminėti šykštūs faktai apie vieno ar kito anuometinės „buržuazinės” Lietuvos rašytojo, menininko apsilankymus Paryžiuje, Romoje ar kitame „tolimosios“ Europos mieste: atstumas iki Paryžiaus sovietmečiu mums prilygo atstumui iki Mėnulio.

Todėl be visų kitų svarbių dalykų 1990 metų kovo 11-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, mano nuomone, reikšminga ir tuo, kad ji pagaliau tvarkingai ir pagal logikos dėsnius sustatė visus mūsų šalies istorijos faktus į eilę, kartu sugrąžindama Lietuvą ten, kur ji visada ir buvo – į Europą.

Neneigdama nei Lietuvos įstojimo į NATO bei Europos Sąjungą svarbos, pripažindama kaip vieną iš reikšmingiausių faktų po Kovo 11-osios sovietinės armijos išvedimą iš Lietuvos, visgi antruoju pagal svarbą įvykiu po Nepriklausomybės atkūrimo laikau tai, kas šiandien vyksta šalies sostinėje – Lietuvos partizanų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko –Vanago palaikų perlaidojimo iškilmes.

Jo kapo suradimas ir jo palaikų civilizuotas sugrąžinimas Lietuvos žemelei įrodo tikrosios, nesuklastotos Lietuvos istorijos tęstinumą, partizaninio pokario kovų prasmę ir jos tikrąją vertę, kuri nenutrūkstama gija tebesitęsia iki šių dienų, taip susiedama svarbiausius mūsų šalies moderniosios istorijos faktus į vieną grandinę.

Tai patvirtina ir būtent šiomis dienomis pasigirdę desperatiški Kremliaus atstovų stalinistiniai pareiškimai, kurie, kaip teisingai pastebėjo mūsų prezidentė, tik įrodo, kad mes laidojame savo didvyrį ir kad esame teisingame kelyje.

Esame laisvės kelyje, už kurį ir kovojo pokario partizanai, kuris demonstruoja mūsų, mažos valstybės, didžiulę dvasinę stiprybę, mūsų jėgą ir mūsų nenugalimumą: šaudyti, pūdyti sibiruose, kankinti lageriuose lietuviai, nepaisant tarp jų buvusių stribų, išdavikų, kompartijos padlaižių ir aktyvistų, išliko kaip tauta, kuri šiandien nebijo jai grūmojančios meškos.

Esame tauta, kuri, riaumojančios meškos didžiuliam pykčiui, šiandien ramiai, oriai ir išdidžiai atsisveikina su tikruoju savo didvyriu, savo tautos iškiliu sūnumi, mokytoju, kankintu, bet taip ir nenugalėtu iškrypėlių kagėbistų – sadistų. Nes žmogus yra gyvas tol, kol jį prisimena nors vienas gyvas likęs kitas žmogus.

Mes Tave, išdidusis Adolfai Ramanauskai, prisimename ir Tau žemai lenkiamės.

Ilsėkis ramybėje, partizane, pagaliau sugrįžęs namo…