Gruodį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklas „Čikaga“ vėl drebins didžiausių šalies miestų – Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus – arenas. Beje, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenziją šį miuziklą rodyti arenose. Miuziklas „Čikaga“ buvo apdovanotas: 6 „Tony“ , 2 „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais bei yra antras ilgiausiai rodomas miuziklas Brodvėjaus istorijoje. Nėra kito pasirinkimo – jums būtina ateiti ir tai išvysti.

Tai baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes. Vieną jų – Velmą Kelly – įkūnys žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė. Atrodo pakanka vieno jos tamsių akių žvilgsnio ir salėse sėdintys stipriosios lyties atstovai tampa silpnaisiais… Nėra abejingų šios žavios moters kerams.

B.Ignatavičiūtė pasakoja apie pasiruošimą miuziklui „Čikaga“ ir jos laukiančius iššūkius.

Kokia jūsų herojė jūsų akimis? Ar reikia peržengti per save, norint į ją įsikūnyti?

Velma Kelly – energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, tai turi būti čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei noras įgyvendintas, tuomet žaibišku greičiu keičiasi jos galvoje esantis planas ir esama situacija, ji strateguoja… Velmai nesvarbus šalia esantis, ji tiesiog – impulsyvi, savanaudė ir egoistė… Velma pasitikinti savimi, seksuali, kerinti, užburianti, žinanti, ko nori, tam tikrais momentais stačiokiška, tačiau ji nepailstanti, judanti link savo užsibrėžto tikslo. Ji gyvena čia ir dabar. Niekam nevalia stoti jai skersai kelio (juokiasi).

Ar lyginu ją su savimi? Mes esame labai skirtingos, tačiau tam tikrų panašumų – kaip negalėjimas ilgai būti vienoje vietoje, spontaniškumas ir greita reakcija – turime (juokiasi). Scenoje tikrai savęs netausoju ir negailiu, nes tik tokiu būdu galiu atrasti personažui sukurti reikiamas spalvas. Man asmeniškai sunku atrasti šiam vaidmeniui reikalingą akiplėšiškumą, tačiau dedu visas pastangas, kad tai pasiekčiau.

Gavusi naują libretą į rankas, niekada nepuolu jungti interneto ir žiūrėti, kaip pasaulyje pastatytas šis veikalas. Pažiūriu tik tuomet, kai yra ,,sukaltas“ spektaklis ir tarsi pasitikrinu, ar mąsčiau, galvojau, ieškojau teisingai ar ne. Mano vidinė nuojauta iki šiol nėra manęs apgavusi, o įrašai, kuriuos pažiūriu vėliau, tik papildo vidinę mano būseną tam tikrais momentais…

Miuziklas ypatingas tuo, kad reikia ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, nuolat šokti. Kuriai iš šių sričių tobulinti prireikia daugiausia dėmesio?

Laiko reikia visoms šioms išvardintoms veikloms. Nors miuziklas ,,Čikaga“ bus rodomas tik gruodžio mėnesį, tačiau aš jau dabar skiriu laiko būtent šiai partijai, nors kone kiekvieną savaitę vyksta ir kiti spektakliai. „Čikagos“ muzikinė medžiaga nelengva, tad jau pradėjau ruoštis savarankiškai.

Apie šokius… Aš dievinu šokti, tuo labiau, kai tai reikia suderinti su dainavimu. Išlaikyti vokalinę liniją ir ,,nepagauti pompos“ yra labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas kartu, nes tik tada jautiesi pilnaverčiu ir visapusišku. Kalbant apie vaidybą: režisierė visada turi sąrašą pastabų bei patarimų kaip praturtinti kuriamą personažą, tad su nekantrumu laukiu repeticijų (juokiasi).

Spektaklyje vaikams „Tinginėlių kaimas“ važiavote riedlente, supotės milžiniškose sūpynėse, miuzikle „Boni ir Klaidas“ be jokių skrupulų iš antro aukšto nusileisdavote į pirmą įsikibusi į stulpą, nepaisant to, kad avėdavote aukštakulnius. Ar pastangų prireiks ir šį kartą?

Dar ir kokių pastangų! Šiuo metu intensyviai sportuoju ir ruošiuosi į „pole dance“ treniruotes. Labai to laukiu, nes, tiesą sakant, ir kūnui reikia prisiminti tam tikrus niuansus. Ir kad mėlynės iki spektaklio spėtų užgyti (juokiasi). Šokant aplink stulpą, darant triukus reikalinga didelė fizinė ištvermė, energija ir jėga. „Čikaga“ atlikėjui – tikras iššūkis su geriausių talentų atskleidimo puokšte, parodantis didžiulę tavo galimybių paletę.

„Čikagos“ siužete kalbama apie pasiklydusį teisingumą, beprotišką garbės troškimą: išteisinti ar nuteisti pagrindines herojes?

Visus norėčiau pakviesti į miuziklą ,,Čikaga“. Tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos Velma Kelly ir Roxie Hart ar ne. Ir manau, kad kiekvienas atras į šį klausimą atsakymą. Savitą (juokiasi).

Miuziklo herojės siekia: „nesvarbu, kur bebūtum ir ką darytum, gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde“. Esate solistė, nuolat scenoje bei apsupta įžymybių, palydima gerbėjų plojimų. Jus tai vargina ar džiugina? Kaip rasti balansą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo?

Vargintų tikriausiai, jei tai vyktų nuolatos, tačiau aš varginančio dėmesio nesulaukiu, tad kiekvienas komplimentas ar savotiška kritika leidžia pasijusta pamatyta ir išgirsta.

Rasti balansą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo buvo sunku karjeros pradžioje, kuomet statėme Z. Liepins ,,Adatą“. Galbūt dėl to, kad tai buvo mano pirmas vaidmuo… Uždarius teatro duris, mintyse vis sukdavosi dainos, tekstai, tam tikri režisūriniai sprendimai ir pan. Nesakau, kad dabar nesikartoju tekstų vairuojant ar tiesiog einant gatve (juokiasi). Tačiau dabar tai kur kas lengviau. Galbūt atsiranda patirtis?!

Kuo žiūrovus stebins „Čikaga“?

Bus daug šviesų ir garso. Na, jei rimtai, tai miuziklas vizualiai labai patrauklus. Čia susipina dainavimas, šokis, vaidyba, o kur dar šokio elementai aplink stulpą! Juk tai taip nekasdieniška, netikėta. Kompozitoriaus John Kander sukurta miuziklo muzika geriausiai apibūdinama anglišku žodžiu „super“ ir nieko čia nepridėsi. Vien ką reiškia garsioji daina ,,All that jazz“! Šiame miuzikle dirba labai daug talentingų ir gražių žmonių, kiekvienas dega tuo, ką daro, ir viskas tik dėl Jūsų – žiūrovų. O tie, kurie jau matė ,,Čikagą“, turi ateiti vėl, nes šiame spektaklyje visko vieno pasirodymo metu išvysti neįmanoma. Jums būtina ateiti dar kartą!

Gal lankėtės Čikagoje?

Jungtinėse Amerikos valstijose dar nebuvau, tačiau tai mano svajonė. Sakoma, jei labai nori, svajonės pildosi, tad labai noriu ir tikiu, jog vieną gražią dieną atsidursiu už Atlanto…