Svarbu, Veidai

Penkiasdešimt metų trunkanti kunigystės avantiūra

Gabrielė Ruočkutė
2018-11-01


Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „karo vyras“. Toks ir yra 50-ąjį kunigystės jubiliejų spalio 28-ąją minėjęs kunigas Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už gėrį ir Dievą.

Nors dabar, per mišias, tuos 50 metų jis šmaikščiai vadino „avantiūra“, mums kalbantis prisipažino: „Viską pakartočiau“.

Net 40 savo kunigystės metų 1939 m. Klaipėdoje gimęs Hermanas Šulcas dirba misionieriumi Ruandoje, tačiau jo ryšys su mūsų kraštu ne ką mažiau svarbus. Kretingos rajone, Kėkštų kaime, jau 18 metų veikia Hermano Šulco įkurta „Jaunimo sodyba“, suteikianti saugią aplinką vaikams iš socialinės rizikos šeimų.

„Patyriau, kad mechanizmas „Dovanok save ir būsi apdovanotas“ tikrai veikia“, – sako Hermanas Šulcas. Manto Bučnio nuotr.
Šiandien minimas jūsų kunigystės 50-metis. Ar jums pačiam tie 50 metų prabėgo greitai? – spalio 28-ąją, prieš šiai progai Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje surengtas mišias, pasiteiravome H. Šulco.

Labai greitai… Aš net išsigandau, kai supratau, kad šie metai – jau 50-ieji. Neskaičiavau metų, nes mano gyvenimas buvo labai sudėtingas. Bet jokiu būdu negaliu sakyti, kad buvo nuobodus. Mano įdomumai buvo trankytis per savanas, Amazonės miškus arba lankyti lietuvius Kanadoje ar Amerikoje.

Kiti gali sakyti, jog tam, kad gyvenimas būtų įdomus, reikia pinigų. Bet ne, aš algos negaunu. Iki šiol. Ir negausiu.

Kaip išmokote lietuviškai?

Mano gimtoji kalba – vokiečių. Tai, kad mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, man leido išmokti lietuvių kalbą.

Buvote išdykęs vaikas?

Berniukų bendrabučio vedėjas, vardu Olegas, buvo šlubas, tai kai jis tikrindavo kambarius, mes iš anksto girdėdavome. Iš karto su knyga sėsdavome prie stalo, o jis atėjęs sakydavo: „Kokie jūs geri vaikai.“ Vos jis išeidavo, mes toliau dūkdavom.

Pramogų nėra, televizijos nėra, tų aparatų, kuriuos dabar visi trina. Tai vienas rūko, kitas rūko, aš irgi rūkydavau. Šioje gimnazijoje vyresni rodydavo blogą pavyzdį, o aš tuo metu dariau viską, ką tik sugalvodavau, tik nesimokydavau. Merginas eidavau gąsdinti, joms elektrą išjungdamas.

Kartą su viena drauge apsimainėme rūbais. Atėjo mokytoja į mergaičių kambarį bendrabutyje, visos mergaitės jai sako „Laba diena, ponia mokytoja“. Ši pasižiūrėjo link lango, sako: „Keleryte, ar nemoki pasisveikinti?“ Aš atsisuku, ji kad užriks: „Šulcai!“

Kas atsitiko jūsų gyvenime, kad taip staigiai pasikeitėte?

Mane norėjo išsiųsti į pataisos namus. Tada, vos tik berniuko nesuvaldydavo, iš karto ten ir siųsdavo. Grįžau po atostogų, susitaikęs su tuo, kad vis tiek čia nesimokysiu ir mane išmes. Iš tų, su kuriais išdykaudavom ir rūkydavom, kokių 8 vaikinų nebuvo. Vieno iš jų brolio klausiu: „O kur tavo brolis?“. Jis mano sako: „Ai, buvo čia toks kunigas atvažiavęs iš Italijos.“ Ir rodo man laišką, kuriame jo brolis rašo: „Mes esame Italijoje, ūkininkai kviečia vynuogiauti (o aš vynuogės tais laikais nebuvau lietęs, nuotrauką tik buvau matęs), kunigai žaidžia su mumis futbolą, iškylauja.“ Man buvo negirdėta ir tai, kad kunigai žaistų. Kunigas mano akyse buvo toks, kuris vien tik juodai apsirengęs ir moka vien apie Dievą kalbėti. Galiausiai laiške dar buvo parašyta: „Čia nereikia daug mokytis“. Tada iš karto nusprendžiau – man reikia ten pakliūti (juokiasi – autor. past.)

Parašiau į tą gimnaziją Italijoje, maždaug po mėnesio gavau atsakymą: „Gali atvažiuoti, bet reikia kapeliono rekomendacijos.“

Tada ėjau pas kapelioną, o šis sako: „Šulcai, tai kad aš tavęs niekada mišiose nematau“. Tuo metu man buvo 12-13 metų, lietuvių kalbos dar gerai nemokėjau, be to, kunigai buvo nuobodūs tais laikais. Nedrįsau kapelionui pasakyti, kad man mišiose nuobodu, todėl tylėjau. Kadangi jis dėstė psichologiją, iš karto mane permatė. Iš savo kišenės išsiėmė porą centų, sako: „Vo, Šulcai, nusipirk saldainį, bet pirmiausia nuvalyk mano dviratį.“

Tada man, vaikui, atrodė, kad kunigas kalba tik apie Dievą, kad jis yra šaltas ir neprieinamas, o dabar… Dabar jis man sako: „Nuvalyk mano dviratį.“ Nustebau, kad kunigas moka ir apie dviratį kalbėti, ne tik apie Dievą (juokiasi – autor. past.). Nuo to laiko eidavau pas jį šeštadieniais valyti dviračio, kad gaučiau tuos porą centų.

Dabar ironiškai kalbant, jis kankino mane visus metus su mišiomis, tol, kol gavau rekomendaciją.

Tais laikais mama neturėjo pinigų, o aš turėjau galimybę išvažiuoti į Italiją. Mes net gerai nežinojome, kas ta Italija ir kur ji yra. Paso net neturėjau, tačiau vienas kapelionas jį parūpino.

Pamenu, kaip 4 valandą ryto, prieš išeinant į traukinių stotį, mama verkė atsiklaupusi prieš Marijos paveikslą. Aš norėjau būti tvirtas, neverkti, bet irgi pradėjau. Visgi buvau tik 13 metų vaikas.

Kai nuvykau į gimnaziją Italijoje, iš pradžių man ten viskas buvo keista. Kunigai visą laiką vilkėdavo sutanas, rankas bučiuodavo, mišios vykdavo kasdien. Mačiau, kaip tie buvę draugai chuliganiukai irgi eina priimti Komunijos. Galvojau, kas jiems nutiko. Po to, po truputį ėmiau prisitaikyti.

Su mumis iš tikrųjų, žaidė futbolą, iškylavo, kunigai buvo labai draugiški.

Iki to laiko aš neturėjau tikslo. Turėjau ambiciją pasižymėti išdykaujant. Girdėdavau: „Šulcas padarė tą, Šulcas padarė aną“, o aš džiaugdavausi, kad esu chuliganiukas. Pradžioje pykdavau, kai mane kontroliuodavo, norėdavau atlikti darbus ir bėgti išsidūkti. Vėliau pajutau pažangą, pradėjo patikti kontrolė, patiko, kad yra žmogus, kuris manimi rūpinasi.

Kaip iš Italijos atsidūrėte Ruandoje?

Iš pradžių mane išsiuntė į San Paulo miestą misijai. Tai baisus miestas. Tada ten gyveno 11 milijonų gyventojų, dabar jau 25 milijonai. Kai grįždavau iš Amazonijos beveik verkdavau, nes man Amazonija patiko.

Mane sužavėjo, kad daktaras ir misionierius Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis Amazonijoje pastatė ligoninę ir vietiniams žmonėms buvo tarsi angelas. Nusprendžiau, kad irgi noriu dirbti misijoje, bet ne mieste, todėl Romoje viršininkui sakiau: „Noriu važiuoti į misiją, bet nenoriu grįžti į San Paulą, siųskit mane kur nėra miestų“. Jis man sako: „Gali važiuoti į Indiją ar į Ruandą“ ir pridūrė, kad jeigu noriu ten, kur tikrai daug vargo, bado ir reikia daug darbo, tai siūlo man Ruandą.

Tada nežinojau, kas yra Ruanda, tačiau savo pasirinkimo nesigailiu. Šiais metais sueina 40 metų, kai esu ten.

Kai Ruandoje buvo prasidėjęs genocidas, buvo suniokota mano įkurta Jaunimo sodyba, išžudyti joje gyvenę vaikai, mane taip pat norėta nužudyti. Tik per atsitiktinumą nebuvau vietoje, kai manęs atėjo.

Po Velykų gavau anoniminį laišką, kuriame man grasino, jog įvedžiau rasizmą kaip Hitleris. O aš vaikų niekada neskirsčiau. Praėjus trims dienoms po Velykų, paėmiau du mūsų vežimukus ir išvažiavau su vaikais, norėjau atitolti nuo viso šito. Vakare, kai reikėjo grįžti, sakau: „Jūs važiuokit, aš grįšiu rytoj“. Viena vyresnė mergaitė priėjusi sako: „Kunige, mes kartu atvažiavom, kartu ir grįšim, aš bijau“. Visi bijojo, ore kabėjo įtampa, nes niekas nežinojo, kas bus. Vis tiek liepiau važiuoti be manęs ir pasakiau, kad grįšiu rytoj.

Kitas kunigas, su kuriuo tuo metu buvau sodyboje, vakare man paskambino ir pranešė, kad vaikai grįžo. Praėjus pusvalandžiui po pokalbio telefonu, į sodybą atėjo seniūnas su penkiais kalašnikovais ir granatomis ginkluotais vyrais. Tą seniūną visada laikiau draugu… Įėjęs jis klausė, kur kunigas. Vyresni berniukai sodyboje buvo žingeidūs, priėjo prie vyrų, domėjosi ginklais ir klausinėjo, kas atsitiko. Šie vaikams atsakę, kad jūsų kunigas išdavikas, bet jo nenušausim, būtų per lengva mirtis. Vyrai buvo pasiruošę dvi dideles virves surišti mano kojoms, kad galėtų išdaužyti mano smegenis ant žvyrkelio.

Koks jausmas žinoti, kad beveik akis į akį susidūrėte su mirtimi? Ar pasikeitė požiūris į gyvenimą?

Manęs vienas vokietis po to klausė: „Ar dar gali dabar tikėti Dievu? Čia Dievas visiškai neįeina.

Bet Dievas mūsų nesutvėrė kvailiukais. Turime laisvę ir protą ir renkamės laisvai. Tik yra rizika renkantis tarp gėrio ir blogio.

Vokietijoje tada man sakė: „Tu gyveni tarp laukinių“. Aš atsakiau, kad šioje šalyje prieš 80 metų buvo dar baisiau. Jeigu žmonės yra manipuliuojami blogiu, visur yra tas pats.

„Aišku nenorėčiau, kad pasikartotų tie laikai, kai mane norėjo nužudyti, viską griovė. Bet tuos vargus – pradėti iš nieko, tuščiomis kišenėmis – aš pakartočiau“, – sakė kunigas. Manto Bučnio nuotr.
Visą gyvenimą padėjote Ruandos vaikams ir juos mokėte. Ko šie vaikai išmokė jus?

Man keletui mėnesių išvažiavus į Europą, vaikai, nieko nesakę, sudėjo savo dalykėlių, pupelių ir ėjo lankyti senus žmones, kad šie badu nemirtų. Iš jų išmokau dosnumo.

post banner
Ko mokėte juos?

Viena auklėtinė man sakė: „Kunige, aš iš tavęs išmokau žiūrėti į žvaigždes, mėnulį, pastebėti, kada jis jaunas, anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio. Stebėdama jaučiu, kad yra kažkas, kas sutvėrė tuos gražius dalykus.“

Taigi, aš nepasiimu katekizmo ir varau. Kas nori, tas mokosi iš mano pavyzdžių. Aš nevaidinu: man patinka gamta, gyvuliai, žmonių harmonija, altruizmas dovanoti save ir panašiai.

Ne vieną Ruandos vaiką parsivežėte į Lietuvą. Kokia į tai buvo lietuvių reakcija, ar mes tolerantiška tauta?

Lietuviai labai tolerantiški. Ruandos vaikus jie priglausdavo į savo šeimas. Kvaila sakyti, kad kitokia spalva reiškia, jog žmogus kitoks. Reikėtų tik klausti Dievo, kodėl jis taip sukūrė, bet kartu jam reikia dėkoti už šitą įvairovę – kokia įvairi gamta ir kokia įvairovė žmonių!

Mergaitės Ruandoje nori būti šviesios, o aš tada joms sakau priešingai: „black is beautiful“. Kai kurios savo odą tepą specialiais produktais, kad tik būtų šviesesnės. O ką daro baltieji? Deginasi ant saulės, kad paruduotų.

O kaip atsirado Jaunimo sodyba Lietuvoje?

Buvau pas gimines Kartenoje, per televizorių žiūriu, kaip rodo, kad sunkvežimiai atvažiuoja, verčia šiukšles, o žmonės prie tų šiukšlių puola. Aš nežinojau, kad Lietuvoje tokie dalykai vyksta. Aš klausiau giminių, ar šie vaizdai iš Nikaragvos ar Meksikos. Sako ne, čia Klaipėdoje. Galvoju, negali būti. Tai buvo Kalotės sąvartynas.

Kai pirmą kartą ten nuvažiavau – išsigandau. Buvo ruduo, visi purvini, lyja, laksto apleisti šunys. Žmonės, radę išmestą duonos gabalėlį, kišasi į burną. Mane tai sujaudino, tačiau iš pradžių negalėjau likti, kadangi buvau gražiai apsirengęs, mane galėjo užpulti. Prieš tai ten buvo lietuvių žurnalistai, tai girdėjau, kad juos apmėtė akmenimis.

Grįžau kitą kartą, tik specialiai apsirengiau nudriskusiai. Ten gyvenantys manęs klausė, kas davė leidimą čia rinkti šiukšles (juokiasi – autor. past.). Priėjau prie vyrų, prisistačiau, kad esu kunigas, tačiau jie man atsakė: „Kunige, mūsų nepakeisi, mes čia pragyvensim, bet jaunimui padėk“.

Pradėjau pro vieną kitą vaikus iš ten traukti. Pirmoji, kurią ištraukiau, tokia Violeta, jau baigė universitetą. Kaip ir aš, mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje.

O ką Jaunimo sodyboje vaikai veikė?

Ten prausėsi, ruošė pamokas, išmoko nesimušti. Juk ir dėl šiukšlių jie ginčydavosi, mušdavosi. Iš pradžių užsiimdavome žaidimais, jie lankė mokyklas.

Pačiame šiukšlyne tokių vaikų buvo tik vienas ar du, bet aplinkui gyveno daug. Kad ir pati Violeta. Namuose vienas kambarys, o ten purvina, smirdi, mėtosi purvini skudurai, neišplauti indai, yra tik viena lova, ant stalo maisto liekanos. Tėvai abu geriantys, prieš ją buvo viešai paleistuvaujama. Vienas kambarys, viena išvietė lauke ir vienas kranas, kuris žiemą būdavo užšalęs. Galvojau, kaip šita mergaitė čia gali gyventi, namų darbus ruošti.

Eidavau į įvairias mokyklas, su direktoriais kalbėdavau, kad atkreiptų dėmesį. Po to atsirado pagalbininkų. Iš pradžių Violeta gyveno pas mane sodyboje. Dabar globoju apie 100 tokių šeimų vaikų, bet pas mane negyvena, sodyboje būna tik per atostogas ir savaitgaliais.

O vaikų tėvai nepareikšdavo pretenzijų, kad jūs bandote atimti jų vaikus?

Dabar mano bendradarbiai eina per socialines tarnybas Kretingoje, todėl tarnybos žino, kokie vaikai pas mus lankosi, žino tų šeimų sąlygas. Kai kurie vaikai, sužinoję, kad mano gimtadienis, prašo parašyti man laišką, kuriame rašo: „Aš esu toks ir toks, esu vaikas iš asocialios šeimos“, pasakoja, kad jiems labai patinka „Jaunimo sodyboje“ ir, kad čia išmoko draugauti. Dėkoja man, kad įkūriau tokią vietą.

Jei turėtumėte galimybę, ar per tuos 50 savo kunigystės metų ką nors darytumėte kitaip?

Būčiau didelis melagis, jei sakyčiau, kad nebuvo klaidų, nebuvo nuodėmių. Mes, žmonės, esame pilni trūkumų ir nuodėmių. Bet per klaidas mokaisi. Mes krikščionys turime žodį „šventas“. Ką reiškia „šventas“? Sveikas viskame. Kaip švenčiausioji Marija. Dievas išrinko skaisčią mergaitę būti jo mama, tai reiškia, kad Dievas nori, jos ir mes visame kame būtume sveiki, bręstume ir pildytume meile. Tai gražūs žodžiai, bet, aišku, kad norint tai padaryti reikia daug darbo.

Aišku, nenorėčiau, kad pasikartotų tie laikai, kai mane norėjo nužudyti, viską griovė. Bet tuos vargus – pradėti iš nieko, tuščiomis kišenėmis – aš pakartočiau.

Patyriau, kad mechanizmas „Dovanok save ir būsi apdovanotas“ tikrai veikia.

BIOGRAFIJA

Hermanas Šulcas gimė 1939 m. spalio 29 d. Klaipėdoje vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės šeimoje

Kai Hermanui buvo 4 metai, šeima pasitraukė į Vokietiją, tėvas žuvo apšaudymo metu. 

Lankė Vasario 16-osios gimnaziją Diepholze ir Hiutenfelde. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. 1968 m. ten buvo įšventintas į kunigus.

1969–1971 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas ir sporto mokytojas.

1972–1975 m. San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 m. misionierius Ruandoje, Musha kaime. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą.

1994 m. Ruandoje buvo persekiojamas ten vykusio genocido metu. Tik per atsitiktinumą liko gyvas.

2000 m. atgavus 60 ha gimtinės žemės Kėkštuose įsteigė Jaunimo sodybą Kėkštų ir kitų kaimų bei Kalotės  sąvartyno vaikams.

2002 m. Ruandoje įsteigė gimnaziją, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi sostinės senatorių bei diplomatų vaikai.

2006 m. suteikta projekto „Lietuvos garbė“ nominacija „Metų pašaukimas“.

2007 m. Kretingos rajono žmonių išrinktas Metų žmogumi.

2008 m. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Laisvai kalba 9 kalbomis.


2018-11-01

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt