Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Žvilgsnis į Klaipėdos sukilimo operacijos užkulisius III

Martynas Vainorius
2018-11-10


VšĮ „Klaipėda atvirai“, įgyvendindama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Klaipėdos sukilimo operacijai – 95“ padedant istorikams, toliau gilinasi į Klaipėdos sukilimu vadinamos karinės operacijos eigą ir aplinkybes.

Ne ką mažiau įdomi šio ciklo dalis turėtų būti ir nuotraukos – skaitytojams rodome, kaip per 95 metus pasikeitė vietos, kurios užfiksuotos 1923-iųjų pradžios fotografijose, saugomose Lietuvos valstybės centriniame archyve, Mažosios Lietuvos istorijos ir net Biržų krašto muziejuje „Sėla“.

Prancūzų įgulos kariai ties dabar Liepų g. 55 adresu žymimu namu. Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Labai nepalankus oras

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad tomis dienomis pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Rūro kraštą, kur Prancūzijos vyriausybė, apkaltinusi Vokietiją, kad ši nepristatė pagal Versalio sutartį nustatyto akmens anglių kiekio, pasiuntė savo kariuomenę. Šis žygis sukėlė didelį tarptautinį sąmyšį, jam nepritarė net artimiausi prancūzų sąjungininkai.

„Tokios aplinkybės, be abejo, buvo labai palankios Lietuvai. Klaipėdoje apsupta prancūzų įgula vargu ar galėjo tikėtis greitos saviškių pagalbos. Tačiau Petisné (Prancūzijos prefektas Klaipėdos krašte – autor. past.) nesutiko pasiduoti ir Budrys ėmė telkti pajėgas lemiamam puolimui. Rizikuodamas atidengti užnugarį, jis nusprendė iškviesti iš Pagėgių Bajoro vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta. Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių“, – rašė R. Morkvėnas.

„Sukilėliai“ ties Malūno tvenkiniu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak istoriko, prof. Vyganto Vareikio, iki sausio 12 d. 1-oji grupė per Thalen ir Raddeilen (Toliai ir Radailiai) atvyko į Krucken Görgą (dabar Ginduliai), vėliau grupės kuopos apsupo miestą iš pietų ir rytų pusės. Ties Althof (Sendvario) įtvirtinimais, kurie dengė Klaipėdą, įvyko pirmieji rimti susirėmimai su prancūzų įgula. Tačiau grupės pajėgomis užimti miestą nepavyko, padėtis pasikeitė atvykus dviem 2-osios grupės kuopoms.

Pats II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras (Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas) savo ataskaitoje rašė: „Sausio 12 dieną. Gavęs per telefoną sukilėlių armijos štabo viršininko įsakymą žodžiu išsiųsti vieną kuopą pagalbon, I-os grupės vado žinion, sudariau dvi kuopas siuntimui. Nes mačiau vietinių gyventojų nerimastį, kad taip ilgai neužima Klaipėdos. Norėjau pagreitinti tą užėmimą, todėl palikęs savo pavaduotoją Pagėgiuose vykau su dviem kuopom link Klaipėdos. Pirma kuopa vyko autobusais, o trečia traukiniu. Pagėgiuos gi buvo palikta antra kuopa ir nuolatos papildoma naujai atvykstančiais savanoriais. Man atvykus į Šilutę II-os grupės štabe susitikau su sukilėlių direktorijos Prezidentu Simonaičiu, kuris man perdavė štabo įsakymą, kad į Klaipėdą gali vykti tik viena kuopa, o man ir trečiai kuopai grįžti į Pagėgius. Tuomet pirmą kuopą autobusais pasiunčiau link Klaipėdos plentu pirmos grupės vado žinion, o pats su trečia kuopa grįžau į Pagėgius. Naktis praėjo ramiai.

Sausio 13 dieną. Penktą valandą ryto gavau pranešimą, kad I-oji kuopa nakčia nepastebėta mūsų patrulių pravažiavo priešo pusėn ir netikėtai buvo priversta susikauti su juo, todėl ji atsitraukė su nedideliais nuostoliai Neuhof rajone. Vienas sunkus automobilis buvo paimtas priešų ir vienas savanoris sunkiai sužeistas. Kuopos vadas sutrenktas, todėl kuopą įsakiau perduoti karininkui Šepečiui ir skubiai susirišti su I-ma grupe, o buv. kuopos vadui ir sužeistiems grįžti į Pagėgius. Per šį visą laiką į Pagėgius nuolatos plaukė savanorių būriai ir tokiu būdu mano grupė vis didėjo. Buvau su vizitu pas Francūzų komisarą Pagėgių apskrity p. Walterį. Pasikalbėjus su juo man paaiškėjo, kad francūzai nori kuo ilgiausiai užtęsti Klaipėdos atidavimą, kad jis kaip elzasietis prijaučia lietuvių tautai, bet privačiai jis manąs, kad Antantė nedovanos lietuvių smurto, nes tai yra jų įžeidimas. Taip pat buvo vietos gyventojams ir man aišku, kad francūzai sąmoningai per derybas vilkina laiką su Klaipėdos atidavimu, kad suradus išeitį savo kebliai padėčiai ir kad privertus kokiu nors būdu lietuvius atsižadėti Klaipėdos. Tik dėka geležinei drausmei savanoriai viešai nereiškė savo nepasitenkinimo dėl sukilėlių štabo svyravimo“.

„Sukilėliai“ Carlsbergo (dabar – Rimkai) stotyje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Istorikai akcentuoja, kad didesnė problema „sukilėliams“ buvo šaltis, smarkus vėjas ir sniegu užversti Klaipėdos krašto grioviai. Be to, daugeliui operacijoje dalyvavusių šaulių stigo karinės patirties, jie neturėjo žemėlapių ir nemokėjo vokiečių kalbos, tad sunkiai susikalbėdavo su vietiniais gyventojais.

Kauno būrio šaulys, buvęs kapitono Povilo Strelnieko kuopoje, A. Žiedas taip pasakojo apie techninius žygio sunkumus: „Šautuvai buvo 1896 metų, užtaisomi su apkaba, kuri lieka sandėlyje, kol iššaudai visus penkis šovinius, paskui spyruoklės išmetama. Aš turėjau pilnas kišenes šovinių, bet tik vieną apkabą. Iššovus penkis šovinius apkaba kažkur nuzvimbė, surasti ją sniege buvo beviltiška. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis mėginau užtaisyti šautuvą pavieniu šoviniu, bet nieko neišėjo. Kišenėje buvo likusi viena granata. Durtuvo prie šautuvo nebuvo… Tad praktiškai aš, kaip ir mano draugai, likome beginkliais“.

„Sukilėliai“ Carlsbergo (dabar – Rimkai) stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Sausio 13 d.  „sukilėlių“ vadas Jonas Budrys-Polovinskas pranešė į Generalinį štabą: „Vietos gyventojai parodo daug susidomėjimo ir palankumo mūsų žygiui. Vietos jaunuomenė skaitlingai dedasi prie savanorių, skubiai reikalinga ginklų“.

Operacijos epogėjus

Istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, vidurnaktį iš sausio 13 į 14-ąją J. Budrys-Polovinskas, susisiekęs su Kaunu, gavo premjero Ernesto Galvanausko įsakymą užimti Klaipėdą. Tačiau E. Galvanauskas  pabrėžė, kad „sukilėliai“ oficialiai „nekariauja prieš garbingiausiąją prancūzų kariuomenę“, jie sukilo dėl „nepakenčiamą politinį režimą įvedusios Direktorijos nuvertimo“, tad ir reikalavo kuo mažiau aukų.

Sukilėliai puolė uostamiestį iš pietų pusės, nes prie kareivinių buvo stiprūs prancūzų įtvirtinimai. Klaipėdos gynybiniams įtvirtinimams užimti prireikė poros dienų.

Ties Althofo dvaru (Sendvaris) įvyko pirmieji rimti susirėmimai su prancūzų įgula. Užimant Sendvarį žuvo Kauno gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis.

„Sausio 14 dieną. Susirišau telefonu su sukilėlių armijos štabu. Kalbėjau su karininku Juozaičiu. Iš pasikalbėjimo paaiškėjo, kad visas Klaipėdos kraštas yra mūsų rankose ir kad visi jo gyventojai aiškiai pritaria mum. Tik Klaipėdos miestas randasi priešo rankose ir francūzai taip gudriai veda derybas, kad tik nutęsti laiką, todėl jis man perdavė Sukil. Štabo įsakymą žodžiu, kad aš paimčia dar vieną kuopą ir pats vykčia I-os grupės pagalbon. Bet norėdamas savo jėgas sustiprinti aš sudariau dvi kuopas skaičiuje apie 200 žmonių ir apie 17 valandą traukiniu išvykau Klaipėdos link. Savo vietoje Pagėgiuose palikau buv. I-os kuopos vadą, o vietos įgulai apie 100 žmonių sukilėlių. Atvykus man į Šilutę užklausiau sukilėlių štabo nurodymų, bet jų negavau. III-os grupės štabe surinkęs žinias apie priešo įsitvirtinimus prie Klaipėdos su ešelonu vykome toliau link Klaipėdos. Nors išorinės sąlygos buvo labai bjaurios, šaltas ir drėgnas oras, menki drabužiai ir silpnas valgis, visgi sukilėlių ūpas buvo nepaprastai pakeltas. Visų važiavusių mintys buvo nukreiptos Klaipėdos link. Gelžkelis keliose vietose buvo sugadintas, todėl važiavimas buvo labai lėtas ir atsargus. Ir tai važiuoti galėjome tik iki stoties Priekulė“, – ataskaitoje rašė II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras.

Lietuvos kariuomenė Turgaus (dabar – Teatro aikštėje). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Pasak V. Jokubausko, sausio 15 dienos rytą Kalmantavičiaus (Bajoro) ir Povilo Strelnieko grupės įžengė į Klaipėdą. Šauliai, kurie neturėjo karinio patyrimo, buvo palikti J. Budrio-Polovinsko štabe Ginduliuose saugoti belaisvių ir palaikyti ryšį tarp grupių ir štabo.

Kapitono Alstupėno 1-oji kuopa, priklausiusi trečiajai mjr. Antano Jakšto grupei, sausio 15-osios rytą užėmė Klaipėdos geležinkelio stotį, o leitenanto Viktoro Skibarkos vadovaujamas šaulių būrys, apėjęs gerai įtvirtintas prancūzų kareivines, užėmė uostą.

R. Morkvėnas rašo, kad puolama buvo iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas. Šiuose mūšiuose žuvo vienos kuopos vadas Eduardas Noreika. Puolančiųjų gretas papildė kaip tik laiku atskubėjusi Bajoro kuopa ir kita savanorių grupė, atvykusi iš Šilutės, tarp jų, beje, buvo būrelis Amerikos lietuvių kartu su būsimu įžymiu lakūnu Steponu Dariumi. Gynėjų branduolys traukėsi į miesto centrą, o paryčiais susitelkė aplink prefektūrą.

V. Vareikio duomenimis, apie 12—13 valandą sukilėlių grupės jau buvo užėmusios Klaipėdą. Prancūzų rankose liko tik kareivinės, kurių lietuviai neplanavo šturmuoti, ir prefektūra, kuri po šturmo pasidavė vidurdienį.

Lietuvių politiniai ir kariniai veikėjai ties viešbučiu „Berliner Hof“ (dabar – Turgaus g. 3). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

„Prancūzų kulkosvaidžiai kyšojo per visus dviejų aukštų langus ir šluote šlavė puolančius drąsuolius. Čia žuvo daugiausia lietuvių savanorių, tarp jų ir jaunas leitenantas Barkauskas, bandęs įmesti granatą į prefektūrą. Tačiau Bajoro vadovaujama kuopa sumaniais manevrais perlaužė situaciją savo naudai. Prancūzams po įnirtingų mūšių ėmė stigti šovinių, o ir didelių motyvų žūtbūtinai kautis svetimoje žemėje jie neturėjo. Apie vidurdienį prefektūros antrojo aukšto lange pasirodė balta „vėliava“ – nuo stalo sugriebta staltiesė reiškė, kad jie pasiduoda. Tuo metu kitos sukilėlių kuopos užėmė visus svarbiausius miesto objektus – uostą, geležinkelio stotį, tiltus. Netrukus prefektūroje įvyko trumpos derybos, po kurių Budrys ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas. Visas miestas atsidūrė sukilėlių žinioje, išskyrus prancūzų kareivines ir prefektūrą. Draugiškumo ženklan Budrys nusprendė grąžinti prancūzams jų ginklus ir leisti laisvai susisiekti su uoste esančiais laivais“, – rašė R. Morkvėnas.

Užimant prefektūrą žuvo dar du šauliai – Jonas Pleškys ir Flioras Lukšys.

post banner

Detaliai Klaipėdos užėmimo operaciją aprašė kapitonas Bajoras:

„Sausio 15 dieną. Į Priekulę atvykom trečią valandą ryto, toliau gelžkelis buvo sugadintas ir reikalavo daug remonto, todėl buvo nuspręsta tęsti žygį pėstiems. Sudarius visapusišką žygio apsaugą tęsėm žygį plentu Šilutė-Klaipėda. Tokia bjauri naktis retai kada tepasitaiko: baisus vėjas, pusnys šlapiu sniegu, šaltis, blogas kelias, nuolatos užneštomis sniego vietomis. Aiškiai nežinoma padėtis ir užduotis, o tarpe žygiuojančių jaunuolių daugumoje nemačiusių nei mūšio, nei karo lauko, nei sunkių žygių darė labai liūdną įspūdį į mus karininkus tokia padėtis. Viltis buvo tik dideliam visų pasiryžime arba žūti, arba laimėti.

Sudarant II-rą grupę Panevėžy ir renkant savanorius į kuopas, vykstančias prie Klaipėdos, Pagėgiuose nuo visų šaulių buvo paimtas pasižadėjimas žodžiu, kad be kalbų pildys visus įsakymus savo viršininkų, o neišpildęs tokio įsakymo bus vietoje sušaudytas be teismo. Bet nereikėjo ir to pasižadėjimo, nes visų drausmingumas ir klusnumas stebino prityrusius kovose karius. Šį jaunuolių elgesį aš galiu tik išaiškint nepaprasta tėvynės meile ir pilnu pasiaukavimu tautos gerovei.

Apie 6 valandą pasiekėme stotį Karlsberg. Karlsberge iš sukilėlių štabo atjojo karininkas, kuris pranešė, kad dvaras Althof mūsiškių paimtas su nuostoliais iš abiejų pusių. Bet priemiestis Klaipėdos/Schmelz paimti nepasisekė, nes I-os grupės, vieną kuopos vadą užmušus, kuopa atsitraukė, o priešas smarkiai įsistiprinęs šiame priemiesty laikosi ir negalima jo išjudinti. Kur randasi mūsų kitos dalys ir ką dabar veikia priešas, aiškių žinių suteikti man negalėjo, tik bendrai pasakė, kad mes greičiau eitume I-ai grupei pagalbon. Tuojau buvo pasiųsti žvalgai Klaipėdos link.

„Sukilėliai“ Carlsbergo (dabar – Rimkai) stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuo tarpu viesulas nurimo, oras išsiblaivė ir išėjus iš Karlsbergo tuojaus pasimatė Klaipėdos miestas. Priėjus folvarką Kl. Gotzhofen pasigirdo sustiprintas priešo šaudymas iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Prisiartinus prie Neuhof radome I grupės atsitraukusią kuopą. Iš pasikalbėjimo su tos kuopos karininkais man paaiškėjo: kad sunkiausia padėtis yra kairiam sparne, rajone Schmeltz, kad Althofas užimtas, kad priešas labai įsistiprinęs Schmeltz grasina mūsų kairiam sparnui. 

Gavęs šias žinias priėjau išvados, kad reikia greičiau veikti kryptimi, kur yra didesnis pavojus. Todėl nusprendžiau su savo grupe pulti Schmeltz ir žūtbūt išvyti iš ten priešą. Išsivysčius mums kovos tvarkon ir pradėjus slinkti grandinėj pirmyn sutikom smarkią priešo ugnį iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Atidengėm ir mes lengvųjų kulkosvaidžių ugnį /sunkiųjų kulkosvaidžių visai neturėjom/. Bet labiausiai spaudimą darėme ne ugnimi, o judesiu ir puolant visu savo grupės frontu perbėgimais vis pirmyn, už nekurio laiko mes pajutome priešo traukimąsi. 

Lietuvos kariuomenė Turgaus gatvėje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Renaldo Kulikausko nuotr.

Tuoj buvo pasiekti priešo įsitvirtinimo apkasai, kur radome pamestus guminius plosčius, neiššaudytus šovinius ir kitas smulkias reikmenis, kurios man parodė, kad priešas traukiasi paskubom ir kad toks momentas geriausias siekti savo tikslo, todėl visą laiką einant traukiančiosi priešo sprandais mes užėmėm priemiestį Schmeltz ir dvarą Rumpischen.

Prie Rumpischen suradau savo pirmą kuopą, kuri buvo užėmus barą dešiniau Rumpischen ir stovėjo vietoje. Aš įsakiau jai pereiti mano žinion ir veikti antros grupės sąstate. Tuo laiku nuo I-os grupės vado atjojo karininkas, kuris perdavė man tos grupės vado įsakymą: išvijus priešą iš Schmeltz surinkti visą antrą grupę vienon vieton ir žygiuoti į Althofą.

Kadangi aš faktinai nebuvau prijungtas pirmos grupės vado žinion, o veikiau savistoviai ir kadangi tokį įsakymą paskaičiau netikslingu ir kenksmingu Klaipėdos paėmimui, todėl šiam karininkui aš pranešiau, kad I-os grupės vado įsakymo nepildysiu, o pulsiu savo atsakomybe Klaipėdą, nes tik dabar randu geriausią momentą imti Klaipėdą, kada priešas traukiasi. Ir prašiau apie tai pranešti Sukilėlių štabui.

Antpuolį tęsiau ir apie 10 val. man pavesta grupė įėjo į miestą. Susiduriant su miesto vietiniais gyventojais radome labai daug palankumo kaip iš darbininkų vokiečių, taip ir iš visų vietinių lietuvių. Bet slenkant miesto gatvėmis priešas pradėjo smarkiausią apšaudymą.

Šūvio eilėj zvimbiančių kulipkų atsimušimas į namų sienas, šaudymas iš kaži kurių langų ir nuo stogų labai klaidino mūsų padėtį ir neleido greit orientuotis, kur tiksliai randasi priešas. O tuo tarpu pustrečio šimto žmonių pakliuvę į miesto gatves greit išsisklaidė ir silpnino mūsų jėgas. Padėtis kaskart darėsi vis sunkesnė. Pagaliau paaiškėjo, kad svarbiausios priešo jėgos susitelkė Prefektūroj.

Lietuvos kariuomenės paradas Turgaus (dabar – Teatro) aikštėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Tuojaus visiems kuopų vadams įsakiau apsupti Prefektūros namą. Bet prie to namo priėjimas buvo labai sunkus, nes priešas turėjo patogius apšaudymus visų gatvių, prie to namo prieinančių. Puolant prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių, todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš prefektūros lango balta vėliava.

Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui /leitenantui Burokevičiui/ ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13.30 val. Įėjus į Prefektūrą radome ten virš 80 francūzų kareivių, keletą karininkų ir patį Komisarą Petisne. Tuojaus įsakiau visiems nusiginkluoti ir ginklus paėmus savo žinion žmones suvedžiau į vieną vietą po sukilėlių apsauga.

Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Komisaras Petisne įsakė kareivinių įgulai susilaikyti nuo ginkluoto veikimo.

Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Budriu grįžome į prefektūrą, kur ir prasidėjo abipusės derybos.

Lietuvos kariuomenės kariai rikiuotėje Turgaus (dabar – Teatro) aikštėje. Parado vadovas – generolas leitenantas Juozas Stanaitis. Ant originalo reverso yra įrašas ranka: „Paroda miesti po sukilimum vokečių / darbininkų ir / kariuomenes vadas / Stanaitis“.  Averse – „Klaipėda. Lietuvos kariuomenes paradas 1923 m. / po numalšinimo vokečių sukilimo. / Parada daro“.
Įrašų autorius nežinomas. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ir Renaldo Kulikausko nuotr.

Užėmus Prefektūrą radome ištisus kambarius prikrautus šovinių, granatų, duonos, šokolado ir t.t., matomai jie buvo pasiryžę ilgai laikytis šiame name. Mūsų laimei, jie išsilaikė neilgai. Nes neužilgo į Klaipėdos uostą atplaukė lenkų karo laivas „Komendant Pilsudski“. Priplaukus laiveliui prie kranto su francūzų pulkininku, kurį sutiko lenkų konsulas ir pasakė, kad jau per vėlu, nes miestas užimtas.

Kaipo derybų vaisius visiems belaisviams buvo grąžinti ginklai pavakary, tas žingsnis sudarė mums labai daug nerimo. Nes sukilėliai po ištisos dienos žygio ir mūšio, be valgio ir poilsio buvo labai nusilpę kaip fiziniai, taip ir moraliai. Bet ir čia viršum ant visko ėmė pasiryžimas ir geležinė drausmė, todėl prisiėjo sustiprintai išstatyti apsaugą visame mieste ir sekti kiekvieną priešo judesį. 

Tolimesnėse derybose buvo išskirta francūzam neutrali zona, kur neturėjom teisės mes kištis, iš kur negalėjo išeiti ginkluoti francūzai. Naktis praėjo ramiai išoriniai, bet su dideliu vargu ir nerimu dėl neaiškios ateities sukilėliams“.

Bus daugiau


2018-11-10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt