Savaitgalį Anglijos Premier lygos futbolo rungtynės visuose stadionuose prasidėdavo vienodai. Aikštės viduryje atsirasdavo gėlių vainikai, o visas stadionas atsistodavo, tylos minute paminėdamas Didžiojo karo pabaigos šimtmetį ir jo aukas.

Anglijoje įprasta paminėti karo pabaigą dedant raudonus vainikus su juodų gėlių apskritimu viduryje. Raudona spalva simbolizuoja kraują, o juoda – purvą, kuris nuolat supo karius Vakarų fronto apkasuose.

Anglai Atminties dieną (Remembrance Day arba Poppy Day) įsisega į atlapą aguonos žiedą – šis pagarbos kare žuvusiems ir pasididžiavimo jais simbolis atsirado 1921 m. Aguona – tai augalas, kuris pirmasis ryškiai sužydėdavo karo nuniokotuose Šiaurės Prancūzijos ar Belgijos laukuose…

Tauragė I pasaulinio karo metais. Šiaulių „Aušros” muziejaus nuotr.

Didysis karas užima unikalią vietą Europos istorijoje, kadangi ketverius metus vykusios skerdynės iš esmės pakeitė Europos tautų likimą, sąlygojo ilgalaikius tautų konfliktus, naujų valstybių (taip pat ir Lietuvos) susikūrimą Vidurio ir Rytų Europoje ir bolševizmo atsiradimą.

Šis karas paskatino naujus technologinius procesus karyboje ir ūkyje, modernizavo socialinį gyvenimą bei įvedė daug naujovių istorijos, literatūros, medicinos, psichologijos ir žiniasklaidos srityse. Jo poveikis buvo didžiulis.

„XX amžius turi karo žymę. Jis gyveno ir mąstė pasaulinio karo sąvokomis net tuomet, kai pabūklai tylėjo ir bombos nesproginėjo”, –  rašė britų istorikas Ericas Hobsbawnas.

Pasaulis po šio karo tapo kitoks. Rašytojai yra pastebėję, jog iki jo europiečiai turėjo daug naivaus vaikiško patiklumo ir optimizmo, kurio jau nebebuvo 1939 metais. Karo laukimas ir masių pakilimas 1914 metais buvo kažkuo nuostabus, kerintis ir viliojantis „padūkęs svaigulys”, kuriam buvo sunku atsispirti.

„Karas bus trumpa išvyka į romantikos šalį, padūkęs vyriškas nuotykis”, – rašė Stefanas Zweigas, nes taip 1914 metais įsivaizdavo karą paprastas vyras, o jauni žmonės netgi būkštavo, kad gali pražiopsoti „tą nuostabų ir jaudinantį savo gyvenimo įvykį”. Karas buvo tapęs legenda, buvo toli, daugeliui žmonių jis atrodė didvyriškas ir romantiškas. Jie vis dar matė jį iš mokyklinių skaitinių ir galerijų paveikslų perspektyvos: stulbinamos raitelių atakos – raiteliai naujutėlaitėmis uniformomis; mirtinas šūvis – kulka visada kilnaširdiškai pataiko į pačią širdį; visas karo žygis – tik triumfo eisena. „Kalėdoms grįšime namo”, – 1914-ųjų rugpjūtį linksmai šaukė motinoms naujokai.

Vokiečių kariai Kaune. Šiaulių „Aušros” muziejaus nuotr.

Vokiečiai Ernstas Juengeris, kaip ir Erikas Maria Remarkas bei Adolfas Hitleris, į karą išėjo savanoriais. 1920 metais išleistą autobiografinį romaną „Plieno audrose” E. Jungeris pradeda žodžiais: „Mes palikome auditorijas, mokyklinius suolus, darbastalius ir per trumpas mokymų savaites susijungėme į didžiulį entuziastingą kūną. Užaugę saugumo amžiuje, jautėme kažko neįprasto, didelio pavojaus ilgesį. Karas mus apėmė tarsi svaigulys. Išžygiavome lyjant gėlių lietui, įkaušę nuo rožių ir kraujo. Karas turėjo suteikti visa – didybę, jėgą, šventę. Jis rodėsi mums vyriškas poelgis, linksma dvikova gėlėtoje, kraujo rasa nusagstytoje pievoje. „Gražesnės mirties pasaulyje nėra..” Ak, kad tik leistų dalyvauti, kad tik nepasilikus namie!”

Kas buvo vėliau? Žuvusiųjų karių statistika yra didžiulė, milijonai našlių, skurdas ir depresija, elito sunaikinimas ir radikalių nacionalistų iškilimas. Britų istorikas Ericas Hobsbawmas pažymi: „Prarastosios britų kartos – pusės milijono iki 30 metų amžiaus vyrų – didelę dalį sudarė aukštesniųjų klasių atstovai: dėl visuomenėje užimamos padėties jie vesdavo savo karius į mūšį ir, be abejo, žūdavo pirmieji. Ketvirtadalis Oksfordo ir Kembridžo studentų, neturinčių dar nė 25 metų, pašauktų į britų armiją 1914 m., žuvo.”

Pirmojo pasaulinio karo chronologinės ribos tradiciškai žinomos – jis prasidėjo 1914 m. rugpjūtį, o baigėsi Kompjeno paliaubomis 1918 m. lapkričio 11 dieną, tačiau Lietuvos teritoriją karo veiksmai pasiekė tik 1915 m. vasarą – vokiečių kariuomenė rugpjūčio 18 d. užėmė Kauno tvirtovę, o rugsėjo 18 d. užėmė Vilnių.

Iki 1919 m. pradžios, kai į Lietuvą įsiveržė bolševikų pajėgos, jokie rimtesni karo veiksmai čia nevyko. Tačiau Lietuvos gyventojai nuo karo ir vokiečių okupacijos nukentėjo taip, jog ir po dešimtmečio skaitant tarpukario Lietuvoje leistą spaudą, krinta į akis akcentuojama simbolinė Didžiojo karo reikšmė, nulinė valanda, atskaitos taškas, nuo kurio prasideda naujas taikus gyvenimas: „Po Didžiojo karo krašto laukai nualinti ištisais plotais dirvonavo; žmonės nuvargę, besidairą, kaip nepažįstamose klaikiose vietose, melancholišku gailesčiu laukė palaimos iš skaidrėjančio dangaus. O Lietuvos šalį apvožė skaidrus dangus, žmonės rengė puotą, kurion turėjo ateiti ramus gyvenimas, kaip mylimas ir taikus svečias.“

Tad Didysis karas buvo riba, pakeitusi lietuvių tautos gyvenimą. Įvairiose to meto publikacijose minimi ne tik karo sukelti materialiniai sunkumai ir nepritekliai (lietuviai, kai paprastai, skaičiuodavo vokiečių pagrobtus gyvulius, lašinių paltis, grūdų pūrus), bet ir užčiuopiama gilesnė egzistencinė prasmė, būsimas ilgalaikis poveikis žmonių mentalitetui.

1918 m. rudenį, dar vykstant karo veiksmams, kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas konstatavo: „Sodžius, karo viesului per jį persiritus, nebebus toks, koks buvęs. O koks, nebent pranašas tegalėtų atsakyti […] Karas taip vienodai storai apdumblino visų sluoksnių ir padėjimų žmones, kad per jį, tą dumblą, visiškai nematyti tikrojo atskirų žmonių veido.“

Rusai belaisviai Kaune. Šiaulių „Aušros” muziejaus nuotr.

Prancūzų istorikas Stéphane’as Audion-Rouzeau, tyrinėdamas tokius klausimus kaip vaikystė karo metais, karo prievarta, laidojimo tradicijos, pateikė gilių įžvalgų, kad karo kultūra (la culture de guerre) persmelkė kiekvieną prancūzų gyvenimo sferą, šeimų kasdienybę, paveikė emocinius santykius ir būsenas.

Lietuvoje karas irgi skaudžiai palietė visus šalyje likusius civilius, versdamas prisitaikyti prie karo realijų, brutalizavo visuomenę. „Kas prieš karą galėjo bent pamanyti, jog teisingi, pertekę moralūs mūsų ūkininkai vyrai ūmai, per vieną netvarkos valandą pavirs vagimis, plėšikais, svetimo turto grobikais, net „pogromščikais“, – sielvartavo Vaižgantas, – tuo kas liudija žmogų gilumoje savo esmės tebesant laukinį, pačiame pradedamame dorinimosi laipsnyje.“

Karo patirtis lėmė įvairialypius kontaktus tarp civilių. Karo kultūra smelkėsi į visas ekonominio Lietuvos gyvenimo sferas – kaimiečiams reikėjo maitinti ne tik civilius, bet ir svetimus kareivius, teikti pašarą arkliams. Maisto ir pašaro rekvizicijos, kurias nustatė okupacinė valdžia, kartu su kariškių savavališkai vykdomais plėšimais ne tik skaudžiai materialiai palietė kaimo gyventojus bet ir turėjo ilgalaikes emocines pasekmes.

Lietuvių mentaliteto pokyčius rodė ir požiūris į mirtį, tapusią ne natūralia gyvenimo baigtimi, lydima tradicinio gedėjimo ir raudų, bet smurto, virtusio kasdienybe, padariniu. Kapinių kultūra taip pat susijusi su culture de guerre. Didžiojo karo sukrėtimai lėmė, kad atsirado gilesnis lietuvių ryšys su kapų tyla, karių kapų priežiūra ir kritusių karių minėjimas.

Greitai minėsime Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmetį. Jo metu bus dedamos gėlės ant kritusių mūšiuose su lenkais lietuvių karių kapų Rasų kapinėse, Nežinomo kareivio kapo Kaune Karo muziejaus sodelyje, karių ir partizanų, sausio 13 dienos aukų kapų Vilniaus Antakalnio kapinėse. Turime ir Pirmojo pasaulinio vokiečių karių kapines Klaipėdos parke ir keletą rusų kareivių, kritusių 1915 metų mūšiuose kapų, tiktai ar klaipėdiečai prisimena juos kasdieninių įvykių fone?

Žuvusių karių kultas Lietuvoje buvo siejamas su 1919–1920 m. nepriklausomybės kovomis, tačiau pačią kulto idėją ir su ja susijusius ritualus lietuvių diplomatai ir karo atašė nusižiūrėjo per oficialias ceremonijas, skirtas Didžiajam karui atminti Prancūzijoje ar Belgijoje.

Ir pabaigai dar viena citata. Lietuvos teisininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pijus Römeris dienoraštyje rašė: „Karas kaltas dėl visų mūsų nelaimių, bet kartu jam esame dėkingi už jaunų mūsų valstybių gyvavimą, už išsivadavimo ugnelę ir tai, kad galime kurti visi drauge ir savarankiškai, kad esame laisvi.“

Lietuvai šio karo pabaiga atnešė ne tiktai kančias ir nuostolius, bet ir sudarė sąlygas nepriklausomybei, kurios šimtmetis minimas, iškovoti.