Savanoriai - Klaipėdos jungtis su Lietuva, Svarbu

Klierikas, kuriam teko nešti istorinę atsakomybę II

Avatar

Martynas Vainorius
2018-11-18


„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimą apie dar vieną žymų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorį, dalyvavusį ir Klaipėdos sukilimo operacijoje – Stasį Raštikį.

Antrojoje rašinio dalyje pristatysime ir generolo mintis apie tai, ar 1939 metais, kai jis buvo kariuomenės vadu, Lietuva galėjo priešintis Hitlerio ultimatumui atiduoti Klaipėdos kraštą.

Stasys Raštikis 1925 m. pas Naujokus su „senu pažįstamu dar iš bendrų kovų už Lietuvos nepriklausomybę“ kapitonu Antanu Jakštu. Viliaus Kavaliausko archyvo nuotr.
Svarbios vedybos

Dr. Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos kariuomenės vadai“ rašo, kad sparti S. Raštikio karinė karjera po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo rodo, kad jis buvo lojalus jo organizatoriams ir pelnęs visišką jų pasitikėjimą.

Jau tą pačią dieną vienas iš perversmo organizatorių – Povilas Plechavičius, po to, kai S. Raštikis kaip Lenkijos sekcijos vedėjas referavo jam apie padėtį Lenkijoje, paskyrė jį 2-ojo, t.y. žvalgybos, skyriaus viršininku. Paskyrimas oficialiai buvo įformintas 1927 m. kovo 2 d. krašto apsaugos ministro įsakymu.

Netrukus Raštikis buvo pakeltas į majorus, užėmė pulkininko etatą ir tapo vieno iš svarbiausių Vyriausiojo štabo skyrių viršininku.

Tiek G. Surgailis, tiek ir karo istorikas dr. Vytautas Jokubauskas pažymi, kad 1929 m. S. Raštikio gyvenime įvyko itin svarbus įvykis – vasario 10 d. jis susižiedavo su Elena Marija Smetonaite – Antano Smetonos brolio dukra, o birželio 29 d. su ja ir susituokė (nuotrauka iš knygos S. Raštikis „Kovose dėl Lietuvos“).

„Tai labai svarbus dalykas, nes ypatingai po 1934 metų nepavykusio Kubiliūno maišto Smetona kariuomenėje bandė apsistatyti savais, kad jie nekeltų maištų“, – akcentavo V. Jokubauskas.

Pats S. Raštikis savo atsiminimuose rašė, kad abu tuokėsi iš meilės ir dėkojo savo žmonai, daug iškentėjusiai užėjus “bedieviško ir sužvėrėjusio bolševizmo bangai” ir išgelbėjusiai jam gyvybę.

Išskirtinės studijos

Pasak V. Jokubausko, Leonas Radus-Zenkavičius, pirmosios karinės doktrinos autorius, buvo iškėlęs idėją, kad kariuomenei trūksta rimtų karininkų, kurie būtų baigę aukštąsias karines akademijas ir parengė koncepciją, kurios laikytasi iki pat 1940-ųjų – kasmet po kelis karininkus siųsti į Vakarų Europos karines akademijas. S. Raštikis pakliuvo tarp tokių, bet 1930 m. buvo išsiųstas netradicine kryptimi – į Vokietiją studijuoti generalinio štabo akademijoje.

„Tai buvo šioks toks nukrypimas, nes Lietuvos kariuomenė buvo apsisprendusi siųsti karininkus į Prancūzijos karo mokyklą, kurią be pačios Prancūzijos, dar propagavo Belgija ir Čekoslovakija“, – pasakojo V. Jokubauskas.

Pasak jo, pablogėjus Vokietijos ir Lietuvos santykiams S. Raštikis 1932 m. grįžo be diplomo, bet Lietuva jam užskaitė išsilavinimą ir suteikė generalinio štabo karininko laipsnį.

Jis buvo paskirtas stažuotis į 5-ąjį pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulką vado padėjėju ir kartu paliktas etatiniu Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi pulko vado teisėmis. Paskyrimas, anot G. Surgailio, Raštikiui patiko, nes tai buvo pulkas, kuriame jis tarnavo grįžęs iš nelaisvės.

1932 m. lapkritį jis buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus (Arūno Banionio nuotraukoje iš Viliaus Kavaliausko archyvo – S. Raštikis 1928 m.)

Prezidento žmogus

Anot G. Surgailio, 1934 m. vasaros pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo neramu: kai kuriose Kauno įgulos dalyse bruzdėjo kareiviai. Karinė vadovybė, siekdama užbėgti už akių dar didesniems neramumams, ėmė keisti kai kurių dalinių vadovaujančius karininkus. S. Raštikis tuo metu buvo paskirtas trečiosios pėstininkų divizijos, dislokuotos Šiauliuose, štabo viršininku.

Praėjus keletai dienų po nesėkmingo naktį iš birželio 6 į 7-ąją Kaune grupės karininkų, vadovaujamų generolo Petro Kubiliūno, bandymo įvykdyti valstybės perversmą, S. Raštikis buvo iškviestas pas prezidentą, kuris jam atvykus pasiūlė Vyriausiojo štabo valdybos viršininko pareigas.

S. Raštikis savo atsiminimuose rašo, kad jis prašė į šias pareigas jo neskirti, o palikti Šiauliuose, bet atėjo priešingas prezidento įsakymas (nuotraukoje iš S. Raštikio knygos “Įvykiai ir žmonės” S. Raštikis su A. Smetona 1939 m.).

Netrukus sunkiai susirgo Vyriausiojo štabo viršininkas generolas Jonas Jackus, tad S. Raštikiui teko laikinai eiti ir šias pareigas, o J. Jackaus sveikatai negerėjant S. Raštikis buvo paskirtas nuolatiniu Vyriausiojo štabo viršininku.

„Taip kariuomenės vadu tapo 38-erių generalinio štabo pulkininkas leitenantas. Šiai dienai toks karininkas kartais vadovauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinei, gal dar brigados štabui ar kokiai valdybai. Bet kalbant apie amžių tai nebuvo anomalija, nes jaunų generolų Lietuvoje tuo metu buvo daug“, – sakė V. Jokubauskas.

„Daugelį stebino, kad į tokias svarbias pareigas (aukščiausias po prezidento) buvo paskirtas jaunas pulkininkas leitenantas, o ne kuris nors generolas. Antra vertus, visi žinojo, kad jis A. Smetonos giminaitis. Po nepavykusio perversmo prezidentas siekė pakeisti karinę vadovybę, į atsakingus postus skirdamas ištikimus sau žmones. Tačiau net Raštikio kritikai pripažįsta, kad jis buvo energingas, darbštus, tvarkingas, kupinas įvairiausių sumanymų ir svarbiausia – puikus profesionalas“, – rašo G. Surgailis.

Anot jo, pradėjęs štabe darbą, Raštikis sėdo rengti kariuomenės reformų projektą. Taip pat jis nutarė pakeisti ir kariuomenės vadovybės struktūrą. Pagal vieną iš pakeitimų Vyriausiojo štabo viršininkas buvo pavadintas kariuomenės vadu, išplėstos jo teisės. Atitinkamas įstatymas įsigaliojo 1935 m. sausio 1 d. ir S. Raštikis tapo kariuomenės vadu.

Beje, tuo, kad kariuomenės vadu tapo tokio rango karininkas, buvo stebimas ne tik Lietuvoje. S. Rašitikis savo atsiminimuose rašė, kad 1937 m. gegužę su Lietuvos delegacija lankantis Anglijos karaliaus Jurgio VI ir jo žmonos Elžbietos karūnavimo iškilmėse teko susitikti ir su Britų imperijos generalinio štabo viršininku, kuris „nustebęs paklausė, kaip esą galima, kad Lietuvos kariuomenės vadas esąs tik pulkininkas“.

Stebuklas prie Raštikio

Pasak V. Jokubausko, S. Raštikio vadovavimo kariuomenei metu iš tiesų joje įvyko stebuklas – „tik klausimas, ar jis kuo dėtas“.

„Kariuomenės perginklavimo ir modernizavimo klausimas keltas jau 1921 metais, nes ji buvo sukurta eigoje – ką turėjo, tą ir ėmė. 1934 metais po perversmo politikai bandė pataikauti kariuomenei, o dar juk buvo ir šeimyninis klanas: premjeras – Smetonos švogeris Juozas Tubelis, kariuomenės vadas – Smetonos dukterėčios vyras…“, – pasakojo istorikas.

Jau 1935 m. sausio pradžioje į savo pirmąjį posėdį susirinko pagal minėtąjį S. Raštikio įstatymą suformuotas naujas valdžios organas – Valstybės gynimo taryba, turėjusi apsvarstyti S. Raštikio pateiktą kariuomenės pertvarkymo planą.

„Smarkiausios diskusijos kilo dėl finansų. Raštikis reikalavo kariuomenės sutvarkymui septyneriems metams skirti 175 milijonus litų (kiekvienais metais skiriant po 25 milijonus litų). Tam smarkiai priešinosi J. Tūbelis, nes 25% valstybės biudžeto paskirti kariuomenei buvo ne pati šviesiausia perspektyva Lietuvos finansams. J. Tūbelis, būdamas realus politikas, prieštaravo Raštikio sumanymams ne tik dėl taupumo ar šykštumo, o gerai suvokdamas, kad tas planas geras paradams, manevrams, bet pergalės karo atveju jis negarantuoja. Bet Raštikiui pavyko įtikinti prezidentą, kad jo planą reikia priimti. A. Smetonai sutikus, nusileido ir J. Tūbelis, nes alternatyvaus plano nebuvo. Buvo tik paguoda, kad „darom ką galim”. Be to, ir A. Smetona, būdamas realus politikas, karinės vadovybės ir pučų grėsmės spaudžiamas, neturėjo pasirinkimo ar kitos tolygiai stiprios atramos”, – rašo G. Surgailis.

1-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko 20-mečio paminėjimas 1938 m. Pulko paradą kartu su prezidentu karietoje priima S. Raštikis. Nuotrauka iš S. Raštikio knygos “Įvykiai ir žmonės”.

„Be kasmet kariuomenės modernizacijai papildomai skirtų 25 milijonų litų, vien einamosioms išlaidoms buvo skiriama dar 40-60 milijonų, kai metinis šalies biudžetas siekė 275-360 milijonų. 1940 metais buvo numatyta skirti 110 milijonų iš suplanuoto 440 milijonų litų biudžeto. Aplinkinių šalių kontekste stebuklo nebuvo – Lenkija skirdavo trečdalį biudžeto. O mažųjų šalių kontekste pagal procentą nuo nacionalinių pajamų Lietuva skirdavo dvigubai daugiau. Dėl to ilgai netrukus kariuomenė padarė milžinišką šuolį materialiniame aprūpinime ir tapo labiausiai standartizuota Baltijos šalyse. Intelektualinį šuolį ji jau buvo padariusi“, – sakė V. Jokubauskas.

Užaugo sparnai

Pasak V. Jokubausko, kariuomenė skirtingu laikotarpiu tarpukario Lietuvoje turėjo skirtingą įvaizdį. Nuo laisvės gynėjos po perversmo ji daugeliui tapo demokratijos duobkase.

„Privaloma tarnyba irgi nebuvo labai populiarus dalykas. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado terminas „dvasinis karas“, kas pagal turinį labai artima tam, ką mes kalbame dabar apie propagandą. Pradėta kalbėti, kad labai svarbu visuomenės palaikymas. Patikimu kariu laikytas lietuvis, valstietis, katalikas. Prasidėjo kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės – taip siekta pagerinti įvaizdį ir suartinti kariuomenę su visuomene, negyventi už tvorų. Kariuomenė buvo dislokuota labai plačiai, įgulos buvo daug kur, kur šiandien jų nėra, tad tokios šventė vykdavo ir mažose įgulose. Visuomenei labai patiko – visur koncertas, paradas, ginklus rodo. Atsirado ir Ginklų fondas – visuomenė pradėjo aukoti, kad kariuomenė įsigytų ginklų. Per 4 metus buvo suaukota 4,5 milijono litų. Tai laikais vienas šautuvas kainavo 125 litus, tad už tokią sumą buvo galima įsigyti 36 000 šautuvų, kurių būtų užtekę trim divizijoms“, – pasakojo istorikas.

G. Surgailis taip pat rašo, kad S. Raštikis stengėsi kelti kariuomenės ir jos vadovybės autoritetą visuomenės akyse. Tam buvo naudojama spauda, radijas, įvairios, ypač visuomenės ir kariuomenės suartėjimo šventės.

Anot V. Jokubausko, minėtosios kariuomenės šventės išpopuliarinio ir Raštikį – jis pasidarė populiarus ir kariuomenėje, ir visuomenėje, o tai suteikė jam galimybes politikuoti.

S. Raštikis šventės metu 1937 m. įteikia kariuomenės vado prizą. Nuotrauka iš S. Raštikio knygos “Įvykiai ir žmonės”.

„Politikavimas esant autoritariniam režimui ne tik viešas būdavo – jis eidavo ir diktuodavo Smetonai įvairias sąlygas, ėmė kelti įvairius ultimatumus“, – sakė istorikas.

Pasak G. Surgailio, S. Raštikis iš tautininkų stovyklos dažnai sulaukdavo priekaištų – kylantis jo populiarumas tarp opozicinių grupuočių buvo nepageidaujamas šiai partijai. 1937 m. antrojoje pusėje Tautininkų sąjungos veikėjai ėmė reikšti nepasitenkinimą. Ypač atvirai tai darė Kauno burmistras Antanas Merkys.

„Nemalonu buvo turėti tokį kariuomenės vadą, kuris varė mums priešingą politiką”, – savo prisiminimuose rašė ir 1939-1940 m. Lietuvų tautininkų sąjungos sekretoriumi buvęs Domas Cecevičius.

Pasak V. Jokubausko, tautininkai S. Raštikį laikė krikdemų žmogumi.

1938 m. sudarius kunigo dekano Vlado Mirono vyriausybę, S. Raštikis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru. Šias pareigas jis sutiko eiti tik laikinai, nepalikdamas kariuomenės vado posto.

„Matyt, bijojo, jog, jam tapus krašto apsaugos ministru Respublikos prezidentas kariuomenės vadu gali paskirti ką nors kitą. Be to, V. Mirono vyriausybė buvo sudaryta beveik vien iš tautininkų, ir dalyvavimas šioje vyriausybėje galėjo pakenkti Raštikio autoritetui. Krašto apsaugos ministro pareigas Raštikis ėjo 8 mėnesius“, – rašo G. Surgalis.

Apginti Klaipėdą buvo neįmanoma

1939 m. kovo 23 d. Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. S. Raštikis šiam įvykiui skirtame savo atsiminimų skyriuje aprašinėjo tarptautinę padėtį, perrašė tuometinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio interviu ir galiausiai konstatavo, kad „tas vokiečių žygis ano meto sąlygose buvo nesulaikomas“; „Ar galėjo Lietuva pasipriešinti? Ne.“.

S. Raštikis stebi Latvijos pulkų pratybas 1938 m. Nuotrauka iš S. Raštikio knygos “Įvykiai ir žmonės”.

V. Jokubauskas savo ruožtu atkreipia dėmesį, kad jau 1923 m. karinė vadovybė buvo konstatavusi, jog Lietuvos kariuomenė Klaipėdos krašte nuolat turi būti karinės parengties, nes vietos gyventojai yra priešiškai nusiteikę

„1927-1928 metais jau buvo kuriami ir atskiri Klaipėdos krašto gynimo planai. Juose buvo keli samprotavimai apie galimas grėsmes: desantas iš jūros, vidinis sukilimas ir Vokietijos kariuomenės intervencija per Nemuną. Vietinio sukilimo atveju buvo numatyta kuo greičiau jį lokalizuoti ir nuslopinti, permetant ir dalinius iš kitų šalies vietų. Kaskart, kai tik padidėdavo įtampa, Lietuvos kariuomenė vis atsiųsdavo pastiprinimą į įgulas. Desanto atveju buvo planuojama gintis, nes galvota, kad iš jūros Vokietija nebombarduotų vokiško miesto. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė neturėjo nieko ką priešpastatyti vokiečių laivynui – turėti pabūklai prieš sunkiuosius šarvuotus laivus buvo per silpni. Tokiu atveju lemiamas momentas turėjo būti neleisti desantui išsilaipinti į krantą. Pagal planą, artilerijos baterija turėjo įsikurti dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Jei reguliarioji Vokietijos kariuomenė būtų kėlusis per Nemuną, buvo sprendimas Klaipėdos krašte nekariauti. Ginti kraštą, kuriuo gyventojai yra nusiteikę prieš tai darančią kariuomenę, yra neįmanoma. Neįmanoma ginti tų, kurie nenori būti apginti. Tai rodė ir faktas, kad pasienio apsaugos batalionai buvo ne palei Nemuną, o palei senąją Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Taip buvo, nes nebuvo patikimų žmonių“, – pasakojo V. Jokubauskas.

Anot jo, tarpukario Lietuvos kariuomenė niekur neplanavo ginti sienų, tikslas buvo kariauti dėl kariuomenės branduolio išlaikymo ir Vyriausybės išsaugojimo. Kariuomenei buvo keliamas uždavinys nesivelti į jokias kautynes, iš kurių ji nebeišeitų. Buvo numatoma neleisti nieko priešui užimti be mūšio, bet joks mūšis neturėjo būti lemiamas.

„Kariuomenės planai tarpukariu buvo realūs ir įgyvendinami. Popierinių divizijų ketvirtajame dešimtmetyje niekas nekūrė. Toks planas ginti Nemuną būtų prieštaravęs visai kariuomenės gynybos minčiai, būtų tekę gintis didžiuliame ruože ir vokiečiai būtų greitai pasiekę sostinę. Iš karybos perspektyvos toks planas būtų nesusipratimas. Karyboje yra tokia mintis – kas gina viską, tas negina nieko. Turi būti aiškūs prioritetai. Juos kariuomenė tarpukariu ir turėjo – laimėti laiką diplomatams. Dalies teritorijos praradimas nėra jokia tragedija, svarbiausia kuom užsibaigs karas. Taip, politinius simbolius visada norisi ginti, bet iš karybos pusės žiūrinti nėra būtina apginti kokį nors konkretų objektą ar simbolį, nes ne tai nulemia karo baigtį. Reikia apsispręsti strategiškai ir numatyti, kas yra realu. Aš manau, kad tarpukario Lietuvos kariuomenė buvo labai gerai apsisprendusi strategiškai, turėjo gerus strateginius prioritetus“, – sakė V. Jokubauskas.

Po Klaipėdos krašto atplėšimo S. Raštikis spaudoje ir per radiją paskelbė atsišaukimą, kuriame buvo skambūs žodžiai „kad jei pavojus liestų dabartines mūsų žemes, o tuo pačiu ir mūsų tėvynės nepriklausomybę, tai mes jų be kovos jokiu būdu neatiduosime“. Pasak paties S. Raštikio, jis prašė visuomenę nuraminantį pareiškimą padaryti krašto apsaugos ministrą, bet jis sakė „negalįs to padaryti“, o kreipusis dėl to į A. Smetoną, pastarasis „pavedė“ pačiam kariuomenės vadui kreiptis į tautą.

Kitoje rašinio dalyje:

Smetonos ir Merkio smūgis S. Raštikiui

Lemtingoji 1940 m. birželio 15-oji ir Raštikis.

S. Raštikis per okupacijas ir emigracijoje

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.


2018-11-18

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt