Už devynių jūrų, devynių marių, apsupta neaukštų kalvų ir gražių slėnių, buvo viena maža Karalystė, kurią vis netinkami valdovai valdydavo.
Bet kartą atsitiko taip, kad visus netinkamus valdovus nugalėjo teisingasis ir išmintingasis Krivis Krivaitis, kartu su savimi į Karalystę atsivedęs 140-ties vaidilučių, kaukų ir aitvarų palydą.
Ir pasakė tada Krivis Krivaitis, kad nuo šiol visi šioje gražioje Karalystėje gyvens kitaip – ilgai ir laimingai.
Mat paaiškėjo, kad Karalystėje iki šiol buvo labai daug netvarkos ir negerų dalykų: virėjos nemokėjo virti, kepėjai nemokėjo kepti, mokytojai nemokėjo mokyti, tėvai nemokėjo vaikų auklėti, o visi Karalystės gyventojai nemokėjo gyventi.
Ir jos gyventojai ėmė vien tik sveiką duoną valgyti, ją sveika gira užsigerdami. Palmiros Mart nuotr.
Ir išleido Krivis Krivaitis įsaką, kuriame surašė receptą, pagal kurį visos virėjos dabar turėjo košę beigi putrą virti, o kepėjai – duoną kepti.
Ir įsakė Krivis Krivaitis iš netinkamai vaikus auklėjamų tėvų juos atimi ir atiduoti gerosioms laumėms beigi kaukams auklėti. Kad anie padoriais žmonėmis užaugtų.
Mokytojams Krivis Krivaitis išleido įsaką, kuriame griežtai uždraudė buntavoti beigi nurodė, kaip teisingai reikia Karalystės vaikus mokyti ir su jais apsieiti.
Gyventojams naujasis Valdovas prisakė mokytis, kaip reikia gyventi. Nurodė jiems, kada keltis ir kada gultis, kada į jomarką eiti ir ką jame pirkti, o ko šiukštu nė iš tolo į savo terbas nedėti.
Ypač griežtai nurodė, kiek ir kokios arielkos į burną anie gali imti.
Norėjo išmintingasis Krivaitis, su kauku Rygu pasitaręs, su visam šiuos velnio lašus iš Karalystės išguiti, bet apdairioji vaidilutė Agnutė laiku į ausį jiems pašnibždėjo to nedaryti, kad supykę Karalystės gyventojai Krivio Krivaičio su jo visa svita kirviais neužkapotų.
Paklausė vaidilutės Agnutės Krivaitis, nurodęs, kada ir kiek karčemose beigi smuklėse Karalystės gyventojai gali arielkos išgerti ir kad vieną šinkorinį gorčių su savimi iš jomarkų ar krautuvių namuosna gali pasiimti.
Dar Valdovas išleido įsaką šiaučiams, kriaučiams, račiams, kubiliams, odininkams, skardininkams, auksakaliams beigi kitiems sumaniesiems meistreliams skirtą. Jame griežtai nurodė, kiek anie už Valdovo leidimą meistrauti nuo šiol į Karalystės iždą turės daugiau auksinų, nei kad iki šiol, atseikėti.
Ir vieną dieną atsitiko taip, kaip ir žadėjo išmintingasis Valdovas: stojo laimingas gyvenimas mažojoje gražiojoje Karalystėje.
Ir jos gyventojai ėmė vien tik sveiką duoną valgyti, ją sveika gira užsigerdami.
Ir blogi tėvai, savo vaikų netekę, Karalystę su visam paliko, laimės ieškoti išvykę už jūrų marių, o laumių tinkamai išauklėti jų vaikai bemat savo blogus tėvus pamiršo ir tuomi labai džiaugėsi.
Ir mokytojai visas savo buntavones nutraukė, išmintingais tapo ir laimingus Karalystės vaikus tinkamai rašto ir skaičių mokė.
Ogi visi likusieji Karalystės gyventojai taip pat išmoko gražiai ir teisingai gyventi.
Iš aš ten buvau, labai saikingai alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau ir šią laimingą pasaką jums sudėjau…
Nu faina pasakele! Ir kazkaip norom nenorom suvedu sios pasakeles analogija su dabartines valdzios politika…Viskas taip grazu ir taip linksma, bet ta paskutinioji pasakaites liudna frazyte, kad nieko burnoj neturejau kazkaip grazina i realybe…Bet pasaka tai smagi!