P0

Nuomonės

Meno nebūtis (2)

Vytautas Valevičius
2018-11-19


Žmogaus išmatų pardavimas dėžutėse prilyginamas meno kūriniui. Beždžionės ar dramblio pavedžiojimai teptuku traktuojami kaip originalūs paveikslai arba meno kūriniai. Apversto pisuaro ar sunkvežimio perkėlimas į meno parodų salę juos paverčia menu.

Žmogus, vadinantis save dailininku, pateplioja kažin ką ir randasi tie, kurie už tai moka nemažus pinigus. Performansų judėjimas nebeleidžia apsiprasti su klasikine meno samprata.

Dar galiu suprasti tai: “Žymaus belgų dailininko siurrealisto Rene Magritte’o paveikslas pirmadienį Niujorke vykusiame „Sotheby’s“ aukcione parduotas už 26,8 mln. JAV dolerių. Tai – rekordinė suma, sumokėta už šio menininko kūrinį”. O rusų kilmės dailininko Wassily’iaus Kandinsky’io darbas „Improvizacija ant raudonmedžio“ (Improvisation on Mahogany) parduotas už 24,2 mln. JAV dolerių. Pasižiūrėjus į paveikslą klasikinio meno žinovai nesuprastų tokių kainų, lyg ir nėra už ką mokėti.

Todėl klausimas, kas gi dabar yra menas, yra lyg klausimas psichiatrijos ligoninėje. Šiaip manoma, jog kiekvienas turi smegenų. Gal daugiau, gal mažiau, bet turi.

Tiesa, menas nepriklauso tai sričiai, kur vyrauja protas. Buitiniame lygyje sakoma, kad menas yra tai, kas gražu. Aišku, jog tai pernelyg skystas apibūdinimas, nes labai priklauso nuo žmogaus, jo amžiaus, patirties, išsimokslinimo, geografinės vietos ir t.t. Vienam gražu saulėlydis, kitam saulėtekis, nors vargu ar juos reiktų vadinti menu ar meno kūriniais.

Antikos laikais grožis buvo tapatinamas su harmonija, su sąskambiu, su idealiu skaičių pasauliu. Renesanso tapytojas sakė: “Mano ranką angelai vedžioja”. Menas buvo jei ne dieviškas, tai bent jai (dievybei) artimas.

Tiesa, tapytojai pasuko link buities ir papuošė ne tik didikų, bet ir paprastesnių miestiečių namų sienas ar indaujas. Bet vis tiek menas buvo suvokiamas kaip aukštesnio ir išskirtinio prado darinys.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto amžiaus pradžioje menas pasitraukia nuo didžiūnų ir patraukia į „mases“.  Jis tampa visuotiniu, kiekvienam prieinamu. Ne veltui Klara Cetkin sakė: “Menas turi būti suprantamas liaudžiai”.

Menas, kaip masinis, kol kas nėra suvokiamas. Estetikoje, t.y.  moksle apie meną, vyrauja elitinio arba išskirtinio meno koncepcija. Jei menas priklausytų visiems, tai jis taptų tokiu pat produktu, kaip košė ar kelnės. Kas priklauso visiems, tas nepriklauso niekam.

Taigi, tenka laviruoti tarp visuotinos K.Cetkin meno sampratos ir klasikinio traktavimo. Ar K. M. Čiulionis turėtų būti visiems priimtinu? Gal jį suvokti reikia mokytis?

O štai plakatas, reklamuojantis kvepalus, yra ne tik meniškas, bet ir visuotinas, masinis. Lyg ir dilema, tačiau netikra.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Tenka pripažinti, kad dabartiniai meno kūriniai ryškiai ir aiškiai „subyra“ į praktinę ir elitinę dalis. Paveikslai, skirti viešbučio kambariui pagražinti, skiriasi nuo paveikslų, skirtų tik parodoms. Tiesa, jie gali būti keistai persipynę, t.y. iš parodos persikelti į kitas erdves.

Sakykim, juvelyrika nuolatos pereina iš elitinių parodų salių demonstracijos į paskirų asmenų naudojimą ir tai nieko nebestebina. Elitinės drabužių mados nėra pritaikomos masinei gamybai ir tai įprasta. Nors vystantis naujų technologijų teikiamoms galimybėms, elitinis menas nesunkiai gali tapti masinio naudojimo dalyku.

Dar viena ypatybė, dar blogai pastebima žurnalistų ar net galvotojų, yra meno kintamumas arba tekamumas. Vadinamieji performansai įkūnija anksčiau menu buvusį cirką, kai veiksmas yra čia ir dabar. Po jo lyg ir nieko nelieka. Atrakcija yra laikina ir neįsitvirtina laike, skirtingai nei architektūra, tapyba ar muzika. Todėl visuomet kyla galvos skausmas galvojant, ar kiekvienas performansas yra menas, jo rūšis ar forma.

Kategoriškai teigti, jog galima atskirti meną nuo nemeno, galėjo tik Aristotelis. Jo nuomone, meno kūrinys negalėjo turėti taikomojo ar praktinio aspekto. Kas reikalinga namų ūkyje, negali priklausyti amžinybės balsui. Žemiška yra priešinga dangiškam.

Šiais laikais nedrąsūs menotyrininkai gali sakyti apie labiau ar mažiau meniškus daiktus ar kūrinius. Kitaip sakant, jie įveda laipsniškumą. Galėtume lyg ir sakyti – proporciją. Tačiau nuo to aiškiau nesidaro.

Kas yra tas 100 procentų? Kas yra tikras arba grynas menas? Užėjus į modernaus meno muziejų ar galeriją ne kiekvienas sugebės rasti tiesą, t.y. tikrąjį kūrinį. Greičiau sakys apie laipsnį arba dalį. Proporciją. O jei kai kuriuos kūrinius išnešti į lauką, t.y. už talpinamos erdvės, tai gali iškilti klausimas, ar tai aplamai kažkas susieta su menu? Kaip ne keista, paskutinysis pavyzdys leidžia daryti įdomią išvadą: menas yra situatyvinis.

Šis baseino su dviem figūrom paveikslas (Portrait of an Artist (Pool with Two Figures)” (1972) by David Hockney) yra parduotas daugiau nei už 90 mln. dolerių kainą. Jei palyginsime su pradžioje pateiktais, tai pradėsite nesuprasti, kas ir už ką moka. Pirmu atveju yra retenybės, autoriai mirę, todėl manoma, kad jų darbai tik brangs. O paskutinis atvejis, kad dar gyvo autoriaus paveikslų kaina tokia – nepaaiškinamas racionaliai.

Meno populiarumas arba masiškumas padarė jį tiesiog preke. O tai leidžia naudotis tradicinėmis rinkos priemonėmis. Išpūsta reklama, karteliniais susitarimais, kūrinio suvokimas tik materialia preke. Menas tampa nebe dvasingu.

Man kyla klausimas: ar įmanomas menas be savo dvasios? Deja, rinkai nesvarbu, ką žiūrovas mato mene, jai svarbu parduoti ir gauti pelną. Taip menas vėl pasidalija į dalis: ar preke visiems arba (versus) kūriniu mažumai.


2018-11-19

2 komentarai “Meno nebūtis”

  1. Pilnai sutinku su Jūsų išdėstytomis mintimis ir Jūsų pastebėjimais. Nesuprantu daugelio menininkų darbų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt