Atrodo, kad ir kur sutiktum ar pamatytum iš Klaipėdos kilusią dainininkę Moniką Liu, ji nuolat šypsosi.

Žinoma atlikėja tikina, kad jeigu prieš 13 metų Lietuvos teismuose būtų buvusi galimybė savanoriauti, ji net nesvarstydama būtų tai išbandžiusi. Šiuos žodžius patvirtina dainininkės noras savanoriauti Lietuvos teismuose ir tai, kad ji tapo teismų savanorių ambasadore. Dainininkė tvirtina, kad savanorystė yra ne tik galimybė padėti kitam, bet ir puiki pagalba sau.

Monika, koks Jūsų kelias į savanorystę, ar yra tekę anksčiau savanoriauti?

Esu savanoriavusi, o mano savanorystė buvo susijusi, žinoma, su ta sritimi, kurią išmanau geriausiai, – muzikos, meno sritimi – savanoriavau vaikų namuose bei vaiko užimtumo centre. Kaip aš ten atsiradau? Dėl savo didelio noro bendrauti su paaugliais. Kasdien su jais bendraudavau, sugalvodavau įvairiausių veiklų, kurios skatindavo jų kūrybingumą. Visuomet stengdavomės, kad vaikai po šių sesijų išmoktų geriau suprasti vienas kitą, bendrauti. Išmoktų prieiti ir surasti tinkamą kontaktą su žmonėmis. Kaip žinia, vaikai, kurie auga vaikų namuose ar lankosi užimtumo centruose, turi savas istorijas, kurios ne visada pačios geriausios. Stengdavausi kas kartą jiems gyvenimą parodyti kitokį. Kiekvienos sesijos metu didžiausias mano noras buvo pakeisti jų likimą. Kiek žinau, pagelbėjau beveik visiems, labai apmaudu, kad vienam nepavyko padėti. Aš esu stipriai įsitikinusi, kad pagalba žmogui gali daug ką pakeisti.

Ar ši savanorystė psichologine prasme Jums buvo sudėtinga? Su kokiomis emocijomis susidurdavote?

Negalėčiau visos šios savo patirties pavadinti sunkia. Tiesiog ji pareikalaudavo didelės atsakomybės ir sąmoningumo. Tai, ką aš dariau, buvo be galo įdomu, aš atiduodavau tam visą save, negailėdavau jėgų. Žinoma, tai nėra lengva, nes visi išgyvenimai ir emociniai pajutimai nugula kur kas giliau, nes tai tikros žmonių istorijos ir realybė. Tikiu, kad kasdien ir teismuose teisėjai susiduria su panašiomis istorijomis, kurios kartais užima kvapą. O kai supranti, kad tai, ką tu darai, lemia arba gali lemti žmonių likimus, jauti didelę atsakomybę ir prasmę.

Kas Jums pačiai yra savanorystė ir kaip manote, kokie žmonės renkasi šį kelią?

Tai prasminga veikla, kuri kiekvienam žmogui reikalinga. Ir mes visi turime kasdienybėje padaryti ką nors, kas yra prasminga, netgi patį mažiausia dalyką. Daryti gera yra gera.

Tuos, kurie pasuka savanorystės keliu, galėčiau pavadinti gerais žmonėmis. Tai žmonės, kurie supranta, kad norint kažką pakeisti, užtenka padaryti labai nedaug. O pradėti galima nuo savęs ir nuo savo aplinkos, kuri tau priimtina.

Teismai kasdien stengiasi būti arčiau žmogaus ir, kiek įmanoma, labiau jam padėti. Kaip manote, kuo reikšminga ši savanorių institucija teismams ir kodėl ši tarnyba yra reikalinga?

Ši tarnyba teismams labai, labai, labai reikalinga. Mūsų susitikimo pradžioje Jūs pristatėte pagrindines savanorių funkcijas teismuose. Poreikis tikrai didelis, pradedant nuo paprasčiausio palydėjimo iki reikiamos teismo posėdžių salės, baigiant man ypač jautria tema – į teismą atvykusio vaiko priežiūra. Atrodo, paprasti dalykai, tačiau kaip tai svarbu mamai, tėčiui, vaikui ir galų gale pačiam proceso užtikrinimui. Neįkainojamai.

Be viso to, tai be galo įdomi patirtis. Tikėtina, kad šiaip nesugalvosi praverti teismo durų. Tai pasaulis, į kurį tu pakliūsi tik tada, kai mokysiesi ar baigsi teisės mokslus arba smarkiai prisidirbsi, arba tau pridirbs. Tačiau čia atsiranda nauja galimybė, kuri gali būti puiki proga ne tik susipažinti su teismų pasauliu, neįdedant daug pastangų, bet ir galimybė gauti neįkainojamos patirties.

Koks jaunimas yra Jūsų akimis?

Ateinanti karta, mano akimis, yra pranašesnė už buvusią kartą. Turintys daug energijos, matę daug pasaulio (skamba neįtikėtinai, bet taip tikrai yra), jie žino daugiau nei mes ir praeitos kartos, o prie to prisideda, žinoma, ir technologijos bei žmonių atvirumas. Jie laisvesni, o ir tokios iniciatyvos jiems naudingos. Žinoma, čia įžvelgčiau naudą abiem pusėms, tokie žmonės naudingi ir iniciatyvas teikiančioms organizacijoms. Savo idėjomis, noru padėti bei išmokti. Bet tokioje veikloje, kurią siūlo teismas, aš puikiai matau ir jaunimo bei senjorų indėlį. Kiek žinau, jie irgi teismuose savanoriauja.

Kokią reikšmę savanorystė turi Lietuvoje? Ar žmonės yra tam pasiruošę, užaugę ir pati visuomenė galbūt jau yra subrendusi į savanorystę pažiūrėti teigiamai?

Statistiškai negalėčiau apžvelgti šios situacijos, bet labiau būčiau už tai, kad nesvarbu, koks yra požiūris ir kokiame atspirties taške esame, svarbu tai, kad savanoriaujančių žmonių ir savanorystės idėjų pačiai Lietuvai tikrai reikia. Tegu jų būna kuo daugiau. Gal kartais pats žmogus jaučiasi nelaimingas, nes jam trūksta, kad jis kam nors ką nors gero padarytų. Dažnai savaime išeina taip, kad dauguma iš mūsų įsisuka į ratą, kuriame mato tik save ir savo problemas, o tada jos atrodo labai didelės. Tačiau jeigu pažiūri plačiau, išeini į pasaulį ir pamatai, kas ten iš tiesų vyksta, supranti, kad ne viskas kartais taip blogai.

Ką patartumėte tokiems žmonėms, kurie nori pradėti savanoriauti, bet neturi tam laiko? Arba nedrįsta, nes nežino, ar jiems pavyks? Kaip tokius žmones padrąsinti?

Mano patarimas, kad tokie žmonės turėtų susisiekti su šios teismų sistemos ambasadoriais ar žmonėmis, kurie dirba prie šio projekto. O juk parašyti „Facebook“ socialinėje paskyroje užtruks minutę laiko, o mes jau padrąsinsime ir duosime žinoti, ką jiems reikia daryti toliau.

Tapote teismų sistemos savanorių ambasadore, ko palinkėtumėte teismų savanoriams ar žmonėms, kurie prisidės prie šio socialinio projekto?

Daugiau savanorių. Jaučiuosi įkvėpta ir matau, kad ši tarnyba yra neįkainojamas dalykas ir patiems teismams, ir ateinantiems savanoriauti. Linkiu, kad teismai turėtų šį institutą, o jo reikšmė tik didėtų bei savanoriaujančių skaičius augtų ir niekada nemažėtų.