„Kai tau kažkas rūpi taip stipriai, jog be to neįsivaizduoji savo gyvenimo, visi sutikti nauji žmonės šią informaciją turi sužinoti per pirmąsias 30 sekundžių nuo jūsų pažinties. Taigi sveiki, mano vardas Aliona, ir aš esu biseksuali,“ – taip savo istoriją gyvosios dokumentikos spektaklyje „Įvairovės balsai“ pradeda Aliona Polujanova.

Šis spektaklis pirmadienį, lapkričio 26-ąją, 18 val., bus rodomas Klaipėdoje, Kultūros fabrike.

Kriminologijos magistrė, žmogaus teisių aktyvistė, kadaise apie policijos pareigūnės darbą svajojusi Aliona Polujanova įsitikinusi, jog įvairovė – tai mūsų visuomenės stiprybė, o ne trūkumas.

„Ar tu neapsisprendusi? Bijai įsipareigojimų? Bet aš tave esu mačiusi tik su vaikinais! Iš kur žinai, kol nepabandei? Tai gal … trise pavarom?” – tokių ir kitų neigiamų reakcijų sulaukusi Aliona prisipažįsta, jog sunkiausia buvo atsiskleisti šeimai, vaikystės draugams.

Bet skaudžiausia, pasak A. Polujanovos, būna tada, kai žmonės, kvestionuodami atsiskleidimo svarbą, klausia: „Kodėl tu man tai sakai?“

Anot pranešimo spaudai, visuomenėje dažnai kalbama apie dvi seksualines orientacijas – heteroseksualią ir homoseksualią, o apie biseksualumą užsimenama itin retai arba visai užmirštama. Gajūs stereotipai ir visuomenėje paplitusi monoseksistinė kultūra lemia tai, jog iš visų LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) bendruomenės atstovų rečiausiai atsiskleidžia būtent biseksualūs žmonės.

2012 metais vykdytas pirmoji biseksualių asmenų apklausa Lietuvoje atskleidė, jog, nors daugelis respondentų teigia, kad Lietuvoje biseksualiems žmonėms gyventi lengviau nei homoseksualios orientacijos asmenims, prisitaikymas prie aplinkos atskleidžiant tik „pusę tiesos“, nuolatinė savigrauža ir nepilnavertiškumo jausmas biseksualius asmenis verčia jaustis visuomenės nesuprastais ir atstumtaisiais .

„Biseksualumas – tai žmogaus potencialas, leidžiantis romantiniais ar seksualiniais sumetimais domėtis daugiau nei vienos lyties žmonėmis. Nebūtinai tuo pačiu metu, nebūtinai ta pačia apimtimi, ir nebūtinai tuo pačiu būdu – savo supratimu apie biseksualumą dalijasi A. Polujanova ir džiaugiasi sulaukianti besąlygiško vyro palaikymo.  – Ir tai, jog esu susituokusi su vyru, jokiu būdu neatima iš manęs mano tapatybės, smalsumo, mano istorijos, mano bendruomenės. Anaiptol, jeigu visiems nepažįstamiems nesireklamuočiau esanti biseksuali ir nemojuočiau LGBT bendruomenės eitynėse biseksualia trispalve, mano vyrui tada kiltų įtarimas, kad su žmona kažkas labai negerai.“

A. Polujanova prieš keletą metų kartu su savo afroamerikiečiu vyru Jermain White, palikusiu tarnybą JAV kariuomenėje, dukra ir dviem katėmis įsikraustė į Anykščių rajono pakraštyje stūksantį Kunigiškių kaimą.

„Neabejoju, jog mano vaikui teks atsiimti už viską: mano aktyvizmą, atvirą biseksualumą, už odos spalvą, mano su vyru sprendimą gyventi Lietuvos provincijoje“, – baimindamasi neslepia A. Polujanova.

Vis dėlto, ji yra įsitikinusi, jog kuo daugiau žmonių pažins tuos, apie kuriuos girdėjo vien bloga, tuo greičiau supras, jog jie nėra „kenkėjiškai nusiteikę, dėmesio trokštantys monstrai”.

„Mes taip pat žmonės, kurie mylime, balsuojame, auginame vaikus, dirbame, šypsomės ir pjauname savo kiemuose žolę“, – šmaikščiai apie kaimynų žvilgsnius į Lietuvos kaime žolę pjaunantį juodaodį vyrą prisimena A. Polujanova.

Kriminologijos magistrė, žmogaus teisių aktyvistė, kadaise apie policijos pareigūnės darbą svajojusi A. Polujanova įsitikinusi, jog įvairovė – tai mūsų visuomenės stiprybė, o ne trūkumas.

„Ir aš noriu būti tos stiprybės dalimi,“ – teigia A. Polujanova, kurios, kartu su dar dviejų, stereotipus griaunančių, diskriminaciją patiriančių, bet užuojautos nereikalaujančių moterų istorijas pasakoja dokumentikos spektaklis „Įvairovės balsai“.